Stigmos bei pramanai apie ŽIV dabar turbūt yra pačiame aukščiausiame taške. Rodos žinių apie ligą ir jos suvaldymą daugėja, bet netikros informacijos sklaida irgi ne ką prastesnė. Jungtinėje Karalystėje ŽIV serga maždaug 100,000 žmonių arba šiek tiek mažiau nei gyvena Šiauliuose. Moterų tarp to šimto tūkstančių yra maždaug trečdalis ir aš esu viena iš jų.

Iš to trečdalio sergančiųjų, dar trečdalis (tai ~10 tūkstančių) atidėliojo arba iki šiol vengia gydymo dėl to, jog bijo būt pasmerktos visuomenės. Maždaug tiek pat tėra patenkintos savo seksualiniais gyvenimais po diagnozės. Dažnai po to, kai sužino jog serga, moterys negali atsipalaiduoti intymiose akimirkose, bijo santykiauti, sunyksta libido. Pusė iš visų 30 tūkstančių sergančiųjų negauna psichologinės pagalbos, kuri reikalinga tiek pat, kiek vaistai ar gydytojo priežiūra. Tačiau tas trečdalis patenkintų moterų ir yra tas šviesulys, kuris turėtų skatinti visas sergančias moteris vienytis bei nebijoti apie tai kalbėti. Net ir tokia žiauri diagnozė nebūtinai turi sustabdyti jus nuo sekso ir nemaišyti siekti tikslų ar gyventi pilnavertį gyvenimą.

Elena – iš ramios mokytojos į mirtiną ligonę

Istorijos herojė – Elena, 31-erių metų amžiaus mokytoja iš Jungtinės Karalystės. Jos nuomonė tokia, kad po diagnozuoto ŽIV 2015-ais metais jos gyvenimo kokybė pagerėjo. „Tapau daug labiau patenkinta mažais dalykais, ypač sekse. Į viską ėmiau žvelgti pozityviau, todėl ir esu patenkinta seksu, nes pati padarau save patenkinta. Turiu pasitikėjimo savimi eksperimentuoti ir jaučiu bei žinau, kad tą daryti galiu. Anksčiau buvau prislėgta, dėl savo seksualinio gyvenimo pergyvendavau, jis manęs netenkino. Bet taip nebėra.“

Elena negailestingą diagnozę išgirdo praėjus porai mėnesių po skyrybų su vyru, mažametės dukrelės tėvu. „Mes su juo kartu prabuvome 10 metų, auginome 5-erių metu amžiaus dukrą. Deja, viskas skaudžiai baigėsi. Ilgokai su niekuo nesimačiau, bet atsirado vienas vaikinas, su kuriuo santykiai tapo rimti. Buvo ir tų trumpalaikių, bet vienas kitas... Šis vaikinas buvo kitoks, aš jam tikrai ėmiau kažką jausti. Maždaug po mėnesio ar dviejų draugystės jis man pasakė, kad praeita jo partnerė susisiekė ir pranešė jam, kad serga gonorėja. Jam buvo perduota žinutė, kad reikėtų pasitikrinti. Nuėjome ir tą padarėme.“ Atlikus tyrimus Elena iškart rezultatų negavo, tačiau po savaitės suskambo jos telefonas ir klinikos darbuotoja pakvietė atvykti dėl rezultatų. Ką nuvykusi išgirdo Elena – ją sukrėtė. Medikai pasakė, jog ji turi ŽIV.

“Išgirsti tokį dalyką. Na, tai tiesiog neapibūdinamas jausmas. Niekam nemokėčiau net nenupasakoti, o juo labiau nelinkėčiau to patirti. Tuo metu dukra sėdėjo ant mano kelių, o aš tiesiog prapliupau ašaromis. Didžiąją dalį prisimenu tik, kaip per miglą, nes pasirodo neretai žmonės išgirdę tokią diagnozę mintimis nuklysta į tolį. Apie ŽIV žinojau labai nedaug ką. Galvojau, jog skaičiuoju savo paskutines dienas.“ Pasirodo Eleną mintis apie mirtį kamavo labai ilgai, moteris teigė, kad tuo metu jos galvoje sukosi tik dvi mintys. Pirmoji – apie mirtį, antroji – ar dar galės susilaukti vaikų. Daugiau Elena sako neprisimenanti nieko.

Plonytė riba

Nors Elena sako, jog naudojo prezervatyvus su tuo partneriu, su kuriuo susitikinėjo, tas naudojimas ilga laiką nesitęsė. „Mes tikrai jautėme kažką vienas kitam, buvo, ta, kibirkštėlė. Vieną vakarą prezervatyvų tiesiog nebebuvo, todėl tiesiog pasimylėjome be. Na, o kai pasimyli vieną kartą, galvoji pati sau „Ai, koks skirtumas, jeigu jau padarei vieną kartą, kam keisti." Elena iškart savo partneriui pasakė rezultatus. Jos žodžiais: „Sunkiausia buvo ištarti žodį „mes“. Jis ir aš prapliupome ašaromis. Nors aš su žinia buvau jau 4-ias valandas, puikiai supratau ką jis jaučia.“ Moteris sako, kad pasakiusi iškart, padarė turbūt geriausią dalyką, kokį tik galėjo padaryti, kadangi jų tarpusavio ryšys tik sustiprėjo ir jie pradėjo vienas kitą palaikyti. Ateinančiomis dienomis jie pasidarė dar daugiau tyrimų ir sužinojo gerokai daugiau informacijos apie ŽIV. „Niekada negalvojau, kad sergu šia baisia liga. Bet, ji neturi vieno simptomo. Deja, kalbantis su gydytojais viskas ėmėsi statytis į vietą. Porą savaičių jaučiausi prastai dėl karščiavimo, nuovargio, ėmė kristi svoris. Galvojau, jog tai dėl skyrybų ir to, kad viena turėjo prižiūrėti dukrą, bet... Pasirodo, viskas bylojo apie ŽIV.“

Gydymas atrakino naują perspektyvą į ligą

„Mano gydytojas pasakė, kad gydytis reikėtų kuo skubiau, nedelsiant.“ Gydymo metu jai reikėjo gerti po vieną tabletę per dieną. Įdomu tai, kad tabletė nė kiek netrukdo kasdieniam gyvenimui. Tiesą pasakius tas vaistas virusą padaro nepernešamu ir jo nepernešite kitiems žmonėms. Tad „tikrai nukrito akmuo nuo širdies“ – kaip sako pati Elena. Diagnozė labai sustiprino mūsų herojės santykius su savo antrąja puse. „Kartu yrėmės per šią sraunią, į visiškai priešingą pusę tekančią upę ir tai mus pavertė pora, kaip tvora, o iki tol buvome tiesiog porelė. Niekada nekaltinau jo dėl to, jog jis mane užkrėtė. Nejaučiau pykčio, nes jis tikrai nežinojo. Tai sakydama tikrai nemeluoju nei jums, nei sau. Esu galvojus, kad man nepasisekė, keikiau dievą ir likimą, bet savo partnerio – tikrai ne. Aišku, visiems su kuo kalbu ar bendrauju patariu būti atsakingiems ir naudoti prezervatyvus. Deja, mūsų draugystė pasibaigė praėjusiais metais, po trejų metų kartu. Nemanau ir net negalvoju, jog tai susiję su ŽIV.“

Įmanoma vėl mėgautis seksu

Nuo tada, kai vėl tapo vieniša, Elena nė sekundei neleido jos diagnozei imti viršų prieš laimę ir džiaugsmą. „Jei noriu, galiu mylėtis ir be prezervatyvo. Nėra jokios rizikos perduoti ŽIV, nes vartoju vaistus. Gydymas sumažina viruso kiekį mano kraujyje iki tokio lygio, kad jis nei aptinkamas, nei perduodamas. Sergančiojo paciento imuninė sistema apsaugojama, o ir mano pačios savijauta nėra bloga. Su ar be prezervatyvo – ŽIV aš neperduodu.“ Pasak Elenos, pagrindinė stigma apie ŽIV, jog visi sergantieji gali ją perduoti. „Taip nėra, todėl visiems tą pasakoju ir pranešu, jeigu tik yra proga.“

Jai patinka eiti į pasimatymus ir būti su kitais žmonėmis, bet prieiti prie sekso pasirodo nemenkas iššūkis. „Po to, kai tu viską žinai, nes gyveni ir sukiesi tame reikale, pradeda erzinti žmonėms kartoti tą patį.“ Elena juokaudama sako, kad prieš seksą praverstų Powerpoint prezentacija. Dėl šios priežasties ji kartais nuslepia, jog serga iki kol pasimyli su žmogumi. „Daug kas laikytų tai amoralia etika ir praktika, bet patikėkite, jei vartoju vaistus – rizikos užkrėsti jus tikrai nėra. Aišku, mylėtis be prezervatyvo tenka išvis labai retai. Trims žmonėms esu pasakiusi, po to kai su jais pasimylėjau, kad turiu virusą. Bet pasakiau tik tada, kai jie tapo didesne mano gyvenimo dalimi, o ne tik vienos nakties nuotykiu. Šiaip sakyti vengiu, nes žmonės vis dar nelabai supranta ir manęs išsigąsta. Tik susipažinus artimiau įsiklauso ir pamato visą reikalo esmę.“

Elenos teigimu būta ir nemalonių atvejų. „Žmonės vis dar netiki, kad tai gali būti neužkrečiama ir kaltina mane. Vienas vaikinas pasakė, kad atėmiau iš jo pasirinkimą ir netikėjo tuo, ką sakiau. Nekaltinu. Pati irgi pavirsčiau į šlapią vietą, jeigu man taip pasakytų. Tikrai daug daugiau žmonių (bent jau iš tų, su kuriais Elena sako kalbėjusi) nurodė, jog norėtų prieš sueitį žinoti tokį dalyką.“

Kiti stereotipai

Deja, stereotipai apie ŽIV vis dar glumina ir stabdo visuomenės progresą bei didina atskirtį tarp žmonių. Čia jau palikime Elenos istoriją bent trumpam ramybėje ir pakalbėkime apie bendrus faktus. Kalbant apie ŽIV labai dažnai reikia vartoti konstrukciją „Nors dažniausiai būna taip, bet pasitaiko ir kitaip“. Didžioji dalis ŽIV pacientų yra arba intraveninių narkotikų vartotojai arba homoseksualūs vyrai, todėl dažnai žmonės galvoja, kad tai yra vien tik homoseksualų ir narkomanų liga. Deja, pasiskirstymas atrodo kiek kitaip. Iš sergančių ŽIV:

3% - yra prostitutės arba prostitutai;

8% - intraveninių narkotikų vartotojai;

18% - homoseksualūs vyrai ir vyrai, kurie santykiavo su kitais vyrais;

1% - translytės moterys;

18% - prostitučių klientai bei seksualiniai šių demografijų atstovų partneriai;

52% - kiti žmonės.

Taigi, tai ne tik narkomanų ir homoseksualių vyrų liga. Daug kas dar maišo ŽIV ir AIDS. Pastaroji yra visiškai tragiška diagnozė, kuri išsivysto dėl ŽIV, bet pats ŽIV yra suvaldomas virusas. Vis dėlto ta miskoncepcija apie narkomanų ir homoseksualų ligą yra gana pagrįsta mūsų kraštuose ir tą reikėtų suprasti. Sakoma, kad pacientas „0“, pirmasis ŽIV užsikrėtęs žmogus kilo iš C. Amerikos. Ten išsivystymo lygis, seksualinis žmonių aktyvumas, lytinis švietimas bei medicina yra daug žemesnio lygio nei Lietuvoje ar kitoje V. Europoje. Daugiausiai ŽIV sergančių žmonių yra Afrikoje ir Azijoje bei Ramiojo vandenyno šalyse. Vakarų Europoje, Centrinėje Europoje ir Šiaurės Amerikoje sergančiųjų yra gerokai mažiau, čia serga 3,6 milijono žmonių, iš kurių didžioji dalis yra homoseksualūs vyrai bei narkomanai. Tad nors šia liga ir serga daug visai į šias grupes nepatenkančių žmonių, stereotipas neatsirado iš niekur. Lietuvoje ŽIV ir AIDS yra visiškas mirties nuosprendis, bent taip mano didžioji dalis žmonių, ypač vyresnio amžiaus.

Visgi Elenos istorija mums turėtų atrakinti kitokią perspektyva. Kaip ji sako „Tai nėra mirties nuosprendis. Nevartojau nei narkotikų, nei pardavinėjau savo kūną, man tiesiog nepasisekė. Vis dėlto esu dėkinga savo partneriui ir artimiesiems, kad neleido man pasiduoti. Kai būna sunku – su kuo nors pasikalbu ir vėl įgaunu motyvacijos gyventi įprastą gyvenimą. Seksui tai netrukdo, nieko užkrėsti negaliu ir esu tuo užtikrinta. Džiaugiuosi, jog pavyko išsaugoti savo sveikatą ir normalų seksualinį gyvenimą.“