Mušė? Priekabiavo? Pagrobė? Išprievartavo? Dar blogiau – nužudė? Nereikėjo veltis, pati kalta! Taip, taip, smurtą patyrusios moterys vis dar patiria pažeminimą ir sulaukia kaltinimų, esą pačios prisiprašė. Priežasčių būti kaltai dėl to, kad tave užpuolė, gali būti įvairiausių: įsėdai ne į tą taksi, ne taip pasižiūrėjai, išsirinkai ne tą vyrą, užuot sėdėjusi namuose, laiką leidi pasilinksminimo vietose. Bet kokiu atveju kalta liksi tu ir tikrai ne tas, kuris tave užpuolė, išniekino ar net nutraukė gyvenimą.

Lietuvoje tragiškai nuskambėjusi istorija

Prieš penkerius metus visoje Lietuvoje nuskambėjo tragiškai pasibaigusi Dovilės Didžiūnaitytės istorija. Iki šiol žiniasklaidoje mirga antraštės apie teisinį merginos žūties tyrimo procesą, o komentaruose kaip visuomet žėri perlai. Dabar įsiskaitykite, kokį klišinį sakinį parašysiu: „Dalis žmonių merginą palaiko, kiti stoja į teisiamųjų pusę, esą ši pati prisiprašė“. Ar neatrodo, kad kažkas negerai šiame sakinyje? Juk mums net neturėtų kilti palaikymo/nepalaikymo klausimas – mergina žuvo, tačiau, nepaisant visko, tokių ir panašių sakinių pilni soc. tinklai ir portalai.

Ar ji buvo nužudyta, ar privesta prie savižudybės, sprendžia teismas, tačiau už jį greičiau savo nuosprendį paskelbia visuomenė. Atsidūrė tokioje situacijoje, kad išmetė per langą? Gali dėkoti tik sau, vaikinai juk linksminosi. Nereikėjo flirtuoti – gavo, ko nusipelnė. Dirbo modeliu, greičiausiai ir seksualiai raitėsi su gražiais drabužėliais.

Kodėl kaltinama pati smurto auka?

Pasaulyje vis dar siaučia victim blaming’o pandemija, kai yra kaltinama pati smurto auka, o nusikaltėliai lieka antrame plane. Auka kalta, nes neva ji pati davė pretekstą nusikalsti, o smurtautojų/prievartautojų/žudikų veiksmai staiga tampa… pateisinami. Auka iki nuogumo prieš visų akis išrengiama – viešai aptariamas jos privatus gyvenimas, išvaizda, socialinė padėtis. Atsiranda tetų ir dėdžių, kurie kažką kažkur girdėjo ar matė ir kurie jaučia pareigą visiems viską papasakoti. O nusikaltėliai? Ar jie aptariami? Kartais. Bet dažniausiai žiniasklaidoj mirga aukos veidas ir vardas, o nusikaltėlių veidai ir vardai slepiami. Kodėl tai vyksta? Vis dar turime problemų su moterų sudaiktinimu, lyčių galios disbalansas yra be galo opi problema, nors jau skaičiuojame trečiąjį XXI a. dešimtmetį.

Žinoma, visais laikais buvo išgamų iš prigimties. Sociopatų, besijuokiančių iš partrenkto šuns, tų, kuriems smagu, kad kaimyno namus apvogė, ir kurie savo gyvenime jokių šiltų jausmų niekam, išskyrus butelį, nėra pajutę. Apie šiuos nė neverta diskutuoti. Bet kaip dėl kitų? Iš kur kyla noras pateisinti smurtą?

Nesu psichologė, bet, manyčiau, tai susiję su pasąmone, praeitimi. Galbūt dalies žmonių įprotis kaltinti auką atėjęs iš to, kad jie patys anksčiau buvo aukomis, tačiau to nieku gyvu nenori pripažinti. Pavyzdžiui, jeigu vaikas augo šeimoje, kur tėvas visas problemas sprendė kumščiu, o mama nuolankiai vykdė jo įsakymus, greičiausiai vėliau jis gyvens pagal tą patį modelį: mergaitė taps nuolankia žmona, o berniukas naudos smurtą ir bet kokią prievartą laikys savo teise. Taigi nieko nuostabaus, kad vyrukas, kurį vaikystėj iki sąmonės netekimo lupdavo tėvas, užaugęs iki apsiputojimo aiškina: „už vieną muštą dešimt nemuštų“, arba komentaruose deda besijuokiančius emoji ir tikina: „žmonos išprievartaut juk neįmanoma!“, o moteris, užuot kaltinusi smurtautoją vyrą ir panašius į jį, užsipuola kitas nukentėjusias moteris.

Bet viskas, matyt, vien tik praeitimi nepaaiškinama. Galbūt reikėtų pripažinti sau, kad dažnai smurto aukas kaltinam dar ir todėl, kad kaip visuomenė… nemėgstame moterų. Taip. Liūdna, bet net ir dalis moterų nemėgsta kitų moterų.

Atrodo, vien gimusi moterimi automatiškai patenki į padėtį be išeities, kur amžinai būsi kam nors bloga. Negali pastoti – tai nereikėjo taip ilgai vien mokslais ir karjera rūpintis. Nerandi antros pusės ir neskubi tekėti, vadinasi, esi aikštinga ir išranki, kam tu tokia reikalinga?  Pasirinkai likti namuose, kol užaugs vaikai – tinginė ir barakuda. Vaikų nenori? Savanaudė! Eini geras pareigas – jas gavai nebent per lovą. Gražiai atrodai, prisižiūri, tai jau tuštutė ir kvailutė. Išprievartavo? Sumušė? Pati išprovokavai.

Victim blaming’o pavyzdžių pilnas internetas

O šią nedėkingą temą prisiminiau skaitydama… komentarus. Ir ne tik po Dovilės Didžiūnaitytės istorija.

Štai prieš kelias savaites įstrigo vienos moters komentaras po straipsniu, kurio antraštė skamba taip: „20-metė moteris 7 metus buvo laikoma sekso verge karstą primenančioje dėžėje po lova“. Kraupu skaityti, tiesa? Bet pacituosiu minėtos moters, soc. tinkle vardu Armanė, žodžius (kalba netaisyta):

„Tai kuri turi pabūti dėžėje ir tapti neadekvati, bejėgė ir pavojinga? Tik ta, kuri to nori, o kas savo noru nelipa į dėžes, tam nebus joks sindromas, juk auka kalta mažiau nei 50 proc.“

Paskutinius žodžius iš įdomiosios statistikos kampelio išvis sunku suprasti, apie kokius procentus kalbama, bet pasižiūrėkime į esmę – būti dėžėje gali tik ta, kuri to nori. O liūdniausia, kad užėjus į jau minėtosios Armanės profilį galima pamatyti kelias nuotraukas. Nuotraukas, kur ji su dviem mažomis mergaitėmis. Iš komentarų galima suprasti, kad su savo dukterimis.

Ir žinot, kas ironiškiausia? Kad, pavyzdžiui, turėdami šitaip paplitusią victim blaming’o kultūrą, paskui svarstome, kodėl gi esame savižudžių tauta? Ir kaltinam, žinoma, pirmiausia niūrų orą, o paskui valdžią. Stebimės, kodėl me too istorijos išlenda tik po trisdešimties metų, bet iškart apie prievartą prabilusiųjų klausiame „Ar tu tikra, kad tau nepasivaideno?“ Stebimės, kodėl auka policijai nepranešė, bet štai pranešusioms apie smurtą patys pareigūnai viešai pataria „mažiau lakt ir raitytis“.

Sprendimas – daugiau ir dažniau kalbėti apie problemas

Galima būtų kartais pasijuokti iš komentuojančių kvailumo, galima būtų į tai žiūrėti kaip į virtualų siaubo filmą ir vėliau jį užmiršti, galima būtų tiesiog užsimerkti ir neskaityti, bet tiesa ta, kad šie žmonės nuodija visuomenę, o dar blogiau – nutildo aukas ir išteisina nusikaltėlius. Todėl kad ir kaip kartais norėtųsi išvengti akistatos su žiauria realybe, mes jos ignoruoti negalime.

Mes turime daugiau ir dažniau kalbėti apie mūsų visuomenėje esančias problemas, kad ir kaip kartais tai nejauku ir nelengva. Nes jei nieko nedarysim, niekas nepasikeis. Ir dar ne viena smurtą išgyvenusi mergina, bijanti pašaipų bei pasmerkimo, pasirinks tylėti ir likti viena su savo skausmu. O tuo tarpu gyvenimą jai sugriovęs padugnė toliau su šypsena eis per pasaulį, ieškos naujo grobio ir jo tikrai ras. Nes tikės, kad jam nieko už tai nebus.

Ir prieš kaltinant reikėtų pagalvoti – juk kitą kartą auka gali būti jūsų dukra, sesuo ar draugė. O jeigu ir į tai jums nusispjaut – pasprinkite savo nuodingais žodžiais.

Straipsnio autorė: Agnė Kulitaitė

Instagram: @kulagne

Facebook: Agnė Kulitaitė