Šilta vasaros naktis. Tamsios senamiesčio gatvelės. Amelija skuba namo po susitikimo su drauge. Nakties paslaptingumą ir jaunos moters mintis apie ką tik maloniai praleistą laiką nutraukė tolumoje pasigirdusi sirena. Amelija sustojo ir pasisukdama aplink save bandė nustatyti, iš kurios pusės sklinda neramus garsas. Tuo metu papūtęs šiltas vasaros vėjas atnešė jai taip pažįstamą degančių vanilės žvakių kvapą, kuris jai priminė tokią pat tamsią, bet kur kas intymesnę naktį. Ir mažą paslaptingą kambarį, kurį nuo pilnaties ir gatvės šviesų saugojo masyvios juodos užuolaidos. Tąkart tame kambaryje degė pusšimtis arbatinių žvakių, nuo kurių sklido vanilės aromatas, paliečiantis jos ir Valentino sujaudintus kūnus.
Kiekvienos žvakės šviesa atsispindėjo įspūdingo dydžio veidrodyje – nuo sienos iki sienos, nuo lubų iki grindų. Priešais veidrodį stovėjo karališkas, sodriai raudono vyno spalvos fotelis. Jame – Valentinas, kurio nuogumą dengė tik erotinė kambario prieblanda. Jis dominuojančiai įsitaisė fotelyje, atvedęs kojas į šalis ir padėjęs ant jų savo vyriškas rankas. Gyvulišku žvilgsniu stebėjo Ameliją, stovinčią priešais jį, atsirėmusią į veidrodinę sieną. Jos kaklą puošė juodi ilgi karoliai, krentantys tarp krūtų, pašiurpusių nuo jaudulio ir veriančio vyro žvilgsnio.
Nenuleisdama nuo jo akių ir pasilenkdama žemyn, Amelija lėtai nuėmė vieną juodą tinklinę kojinę. Paėmė ją sau tarp lūpų, atsiklaupė ant keturių tarsi paklusni kalė ir atropojo Valentinui tarp šlaunų. Švelniai prisilietė prie jo atletiškų rankų. Neskubėdama patraukė jas link savęs ir suglaudė delnais vieną į kitą. Išėmė sau tarp lūpų tebesančią kojinę ir aprišo ja Valentino riešus. Tada veidu ir plaukais pasiglostė į jo šlaunis, atsitraukė, atsistojo ir apėjusi stabtelėjo Valentinui už nugaros. Jie žiūrėjo vienas į kitą per veidrodį, esantį priešais juos.
Pirštų galiukais ji palietė Valentino pečius. Jos rankoms mikliai nuslydus jo rankomis žemyn, Amelija pasiekė vyro surištus riešus. Kilstelėjo juos ir padėjo Valentinui už galvos, ant minkšto fotelio galvūgalio. Žvilgtelėjusi į veidrodį ir pamačiusi gundantį Valentino tvirtų, pakeltų rankų vaizdą, fantazavo apie tai, kaip gerokai vėliau jo rankose raizgysis ir virpės iš malonumo jos lieknas kūnas.
Amelija tebestovėjo Valentinui už nugaros. Norėdama išlaisvinti save nuo kitos kojinės, ji grakščiai kilstelėjo koją ir padėjo ją ant fotelio atlošo rankoms. Valentinas per veidrodį stebėjo, kaip jo vilioklė neskubėdama dar daugiau atidengė savo kūno. Nuimtą kojinę Amelija įdėjo vyrui tarp lūpų ir aprišo jo burną. Žaismingai šyptelėjusi ir prikandusi lūpą, ji vėl apėjo Valentiną, glostydama jo švelnius plaukus, ausį, barzdą. Jį akivaizdžiai jaudino būti supančiotam jos tinklinių kojinių. Tai buvo galima pamatyti, žvilgtelėjus ne tik į jo akis, bet ir jam tarp kojų. Ameliją jaudino jo vulgarių troškimų įgauta forma.
Valentinas pajuto malonų skausmą, kai Amelija savo mažais aštriais nagučiais prisilietė prie jo kelių, toliau lėtai braukdama per jo šlaunų vidinę pusę. Jis užsimerkė, norėdamas išjausti, kaip jos pirštai keliauja toliau jo kūnu link krūtinės, pečių, adomo obuolio, barzdos. Amelija pasilenkė prie vyro veido, atkišdama savo apnuogintas sėdmenis link veidrodžio, esančio jai už nugaros. Jų žvilgsniai susitiko viename lygyje. Karoliai nusviro ir jų kilpa pagavo Valentino varpą.
Amelija rankomis apglėbė vyro kaklą, užsimerkė ir savo veidu švelniai glostėsi į jo veidą – kaktą, akis, nosį. Lengvu bučiniu prisilietė prie jo lūpų, tarp kurių tebebuvo jos juoda tinklinė kojinė. Amelija laižė kojinės raištį, bandydama pasiekti Valentino liežuvį pro tinklelio skylutes. Jis darė tą patį, tad jų aistrai trukdanti kojinė drėko vis labiau. Jų abiejų susiliejusios seilės bėgo pro tinklinį raištį, sušlapindamos šiurkščią Valentino barzdą ir dailų Amelijos veidą.
Nuo kiekvieno Amelijos judesio karoliai įvairiomis amplitudėmis ir tempu trynėsi į suakmenėjusią Valentino varpą. Moteris vėl atsiklaupė. Ant grindų. Ant keturių. Plačiau atvedė kojas į šalis, linguodama klubais. Valentinas žvilgtelėjo į vaizdą veidrodyje, tikėdamasis pro šešėlių kliūtis pamatyti begėdiškąją jo fantazijos pusę. Amelija jam buvo panaši į veislingą kalę, vizginančią uodegą prie šeimininko kojos.
Bučiuodama jo šlaunis, ji vis labiau artėjo prie varpos. Pasiekė. Buvo taip arti jo gašlumo šerdies, kad užuodė vyriško susijaudinimo kvapą. Valentinas krūptelėjo, kai šiltu ir minkštu liežuviu Amelija palietė jo prisirpusias sėklides. Apžiojo jas švelniai lūpomis. Dar švelniau prikando. Iš Valentino žvilgsnio ji suprato, kaip stipriai jis norėjo suimti ją už plaukų, kilstelėti jos galvą, o tada nuleisti ją vėl žemyn tam, kad pagaliau patenkintų jo varpą. Bet to padaryti negalėjo – jo rankos tebebuvo surištos kojine.
Kol Amelijos liežuvis ir lūpos buvo užimtos jo kūnu, viena ranka ji pasiekė karolius. Užmetė kelias kilpas ant jo varpos. Iš lėto ir palengva veržė, kad jis pajaustų kiekvieną karoliuką, bandantį į jį įsispausti. Atsitraukė, kad galėtų pasimėgauti vaizdu ir jo degančiu žvilgsniu. Pravėrusi lūpas, ji leido seilėms varvėti ant jo varpos galvutės. Abu stebėjo, kaip geismo pripildytos seilės tekėjo vis žemyn. Joms iš paskos nusekė ir Amelijos ištroškusios lūpos, apžiodamos karolių kilpomis suveržtą ir seilėmis sušlapintą Valentino varpą.
Parašė „Jausminga Paslaptis“
