Yra viena XXI a. diagnozė, kurios nieks oficialiai nediagnozuoja, bet dauguma ją turim. Ji vadinasi: niekas nebejaudina.
Ne todėl, kad žmonės tapo neįdomūs. O todėl, kad mes tapom priklausomi nuo emocinio stimuliatoriaus. Geri žmonės? Meh. Sveiki ryšiai? booooring. Aiškūs ketinimai? Sorry, bet ar galim grįžti prie tų, kurie dingsta dviem savaitėm, tada parašo „kaip tu laikais?“ ir viską sugrąžina į startą?
Mūsų nervų sistema perdegus. Ji reaguoja tik į chaosą. Tik į online, bet nerašo. Tik į „žiūrėjo story“, bet neatrašė. Tik į žmones, kurie tiksliai žino, kad tu jauti – ir tuo naudojasi kaip šilumos šaltiniu, kai patiems šalta.
Santykiuose reikia ne meilės, o veiksmo. Veiksmui nereikia gilumo. Tik tempo. Kaip vakarėlyje, kur viskas sukasi: muzika, žmonės, žvilgsniai, trumpos frazės. Niekas tavęs nemyli – bet tu jautiesi reikalinga. Ir kai staiga sėdi prieš žmogų, kuris žiūri tau į akis, nekalba per daug, nieko nežaidžia – tau pradeda darytis… tylu.
Per tylu.
Sveika meilė atrodo kaip rytas po gero tūso – kai šviesa nepakeliama, bet pagaliau viskas sustoja. Tik tu nebemoki būt ramybėje. Tu nori dar vieno dūžio.
Visi kalba apie tai, kaip nori „rimtų santykių“, bet kai tik tie santykiai pradeda rodyti pirmus rimtumo požymius – žmonės išgaruoja. Kodėl? Nes realiai jiems reikia ne artumo. Jiems reikia jausmo, kad kažkas vyksta. Kad širdis spurda, kad šiek tiek skauda. Kad galvoje būtų ką narpliot.
Todėl tas, kuris tau atrašo po penkių minučių, siūlo datą ir laiką, atvažiuoja laiku ir klausia, ar nori kavos – atkrenta. Nes jis nepalieka vietos interpretacijai. O interpretacija – tavo didžioji meilė. Nes kai esi pripratus gyvent emociniam klube, tu nebenori skaityti aiškių eilučių. Tu nori išskaityt potekstę.
Vieno vakarėlio metu draugė, laikydama rankose aperolį ir ką tik gavus žinutę nuo vaikino, kuris su ja planavo savaitgalį be jokių išsisukinėjimų, tarė: „Nu viskas su juo gerai, bet nežinau… nėra ugnies, žinai?“
Ir tai buvo pasakyta ne iš išdidumo, o iš sutrikimo. Nes kai niekas neveda iš proto – atrodo, kad nejauti. Kai nebesi emociniame viršūnių kalnelyje – atrodo, kad viskas plokščia. Net jei tai meilė.
Mes supainiojom jausmą su svaiguliu. Trūkumą – su chemija. Trauma nebėra praeitis – ji tapo mūsų skonio formuotoja.
Ir jei nori suprasti, kodėl sveika meilė atrodo kaip nuobodulys – turi žinot: tu taip ištreniruota. Ne metaforiškai – neurologiškai.
Tavo smegenys per paskutinius dešimt metų tapo mažyte dopamino gamykla. Jas maitino pažinčių programėlės, neatsakyti laiškai, „žiūrėjo story, bet neatrašė“ tipo stimuliacija. Kiekviena mikrodrama – tai dopamino šūvis. Ir taip iš lėto formavosi neuroplastiškumas – tavo vidinis algoritmas, kuris dabar reaguoja ne į meilę, o į emocinį deficitą.
Tas algoritmas – ne poezija, o gryna biologija. Pažinčių programėlės veikia kaip lošimų automatai: kartais iškrenta match, bet dažniausiai – nieko. Ir būtent ta nežinomybė, ar šįkart pataikysi, sukelia priklausomybę. Mūsų smegenys nemyli pastovumo. Jos myli galimybę. Dar geriau – abejotiną.
Ir tai ne teorija – tai tavo smegenų neurochemija.
Tyrimai rodo, kad dopaminas – tas pats malonumo hormonas, kuris mus motyvuoja, įsimyli ir priverčia refreshint puslapius – aktyviausiai išsiskiria ne tada, kai gauni tai, ko nori, o kai nežinai, ar gausi. Nežinomybė – tai emocinis lošimų automatas. O tavo smegenys – lošėjas.
Todėl stabilus ryšys, kuriame viskas aišku, sukelia mažiau euforijos nei „skaityk tarp eilučių“ dinamika. Ne dėl to, kad jis blogas. O todėl, kad tavo nervų sistema – priklausoma nuo stimuliacijos. Kitaip tariant – tavo kūnas nori aiškumo, bet tavo smegenys nori dramatiškos, nervingos vilties. Tavo kūnas trokšta saugumo. Bet tavo dopamino receptoriai – sužavėti galimybėmis. Tik viena gydo. Kita – priverčia refreshint jo Instagram’ą 2:47 nakties ir analizuot, kodėl jis paspaudė like ant tavo draugės šuns, bet ne ant tavo selfio.
Ir tada parašai draugei: „Jis viską daro teisingai… bet kodėl man nuo to bloga?“ Ir iš tikrųjų tai turėtų skambėti kaip skelbimas:
„Ieškau žmogaus, kuris kels nerimą, bet neketina niekur vesti. Pageidautina, kad žinučių tonas būtų miglotas, planai – trapūs, emocinis prieinamumas – žemiau nulio.“
Tai ne tavo kaltė. Tai sistema. Tiksliau – tavo sistema. Ir jei nori mylėti kitaip – turi ją treniruoti iš naujo. Kaip detoksikuojantis kūnas, kuris nebenori cukraus, bet dar ilgai jo ilgisi. Tik čia – tu ilgiesi žmogaus, kuris niekada neturėjo jausmų. Tik veiksmą.
Ir tai prasideda ne nuo naujo žmogaus. O nuo naujo „ne“. Kai vietoj „ok, davai susitinkam“ pasakai: „sorry, bet man nebeįdomu žaisti“. Kai ištrini ne jo numerį, o įpročio žinutę, kurią vis siuntei sau. Kai pirmą kartą nesureaguoji į seen. Kai nebesakai: „čia tik šiaip pažiūrėsiu, ką jis veikia“. Nes nebežiūri. Nes šįkart nelauki. Eini pati.
Iš pradžių bus nejauku. Smegenys prašys „kažko stipresnio“. Norėsi vėl patikrinti jo profilį, vėl pasvajoti apie chaosą, vėl įsipainioti ten, kur garantuotas heartbreak’as. Bet jeigu atlaikysi – kažkuriuo momentu normalus ryšys vėl pradės reikšti jausmą. Tikrą. Ne hiperaktyvų. Ne dramatišką. O šiltą, lėtą, gyvą.
Ne tą, nuo kurio tampi priklausoma – o tą, su kuriuo tampi rami.
Sveika meilė yra ne fejerverkas. Ji – kūrenama ugnis. Maža, stabili, neįspūdinga iš pirmo žvilgsnio. Bet šildo. Ilgai.
Ne todėl, kad nieko nebevyksta.
O todėl, kad tu nebeieškai chaoso, kad jaustum.
Straipsnio autorė: Agnė Kulitaitė
Instagram: @kulagne
Facebook: Agnė Kulitaitė
