Vis dar tikiesi, kad žmogus, su kuriuo eini į pasimatymą, bus kaip iš romantinės komedijos: švelnus, dėmesingas, su geru humoro jausmu ir be traumuojančių paslapčių. Tačiau realybėje pasimatymai kartais primena ne „The Notebook“, o „The Conjuring“. Ten, kur turėjo būti kibirkštis, pasirodo kažkas keisto – akys, kurios per ilgai neatsitraukia, klausimai, per daug asmeniški pirmai valandai, ir šypsena, kuri verčia suabejoti, ar tikrai čia pirmas pasimatymas, o ne paskutinis.
Ir, kai pagalvoji, Tinder – tarsi modernus siaubo kambarys: niekada nežinai, kas laukia už durų. Gal nuostabus žmogus su didele puokšte gėlių ir dar didesne širdim. O gal tas, kuris tiesiog nori sužinot, kiek ilgai tavęs kas nors ieškotų, jei pradingtum.
Štai 13 šiurpių istorijų, kuriomis jūs su manimi pasidalijote:
1. „Susipažinau su mergina, kuri aiškiai didžiosiomis raidėmis savo profilyje buvo užsirašiusi, kad netoleruoja jokių vienos nakties nuotykių. Man kaip ir viskas tiko, nes paskutinius rimtus santykius turėjau prieš kelis metus, o ir nuo deitinimo su skirtingom merginom buvau visai pavargęs. Norėjosi stabilumo. Nusprendėm susitikti penktadienį – nuvaryt kažkur pavalgyt, o po to į barą. Viskas ėjosi sklandžiai, tiksliau – puikiai. Galiausiai po trečio kokteilio ji pakvietė mane į savo namus. Aš kažkaip jau buvau apsvaigęs ir sutikau, nors ir buvo keista po to, ką buvau perskaitęs jos profilyje. Jos namuose mes išgėrėm dar po vieną kokteilį ir tada prasidėjo… Pirmiausia ji prisipažino, kad mane myli, ir pradėjo klausinėti, ar aš irgi ją myliu. Žiauriai sutrikau, sumurmėjau, kad nesu tas žmogus, kuris pamilsta taip greitai. Tada ji pradėjo agresyviai kelti balsą ir vėl klausti keistų klausimų, tokių kaip – kada aš žadu ją pamilti, ar būsiu jai ištikimas, jei ją įsimylėsiu greitai, tai kiek jai reikės laukti, kada aš pasipiršiu… Galiausiai ji pradėjo klausinėti apie vaikus ir kada galėsim juos planuoti, o pamačius, kad aš nebesugebu jai atsakyti į šiuos klausimus, pradėjo rėkti, kad noriu ja pasinaudoti, kai net nemyliu jos ir nesijaučiu jai įsipareigojęs. Aš realiai pradėjau bijoti ir bandžiau ją nuraminti, kad šiems dalykams reikia laiko, o tada ji paėmė mano telefoną iš manęs, paprašė jį atrakinti, kad galėtų ištrinti Tinder. Tai buvo paskutinis lašas – tiesiog stvėriau jai iš rankų savo mobilųjį, apsiaviau batus, pasiėmiau paltą ir net neapsirengęs išbėgau. Toks jausmas, kad per tris pasimatymo valandas aš patyriau trejų metų draugystę, kuri man leido suprasti, kad aš dar nebuvau pasiruošęs grįžti į rimtus santykius.“ – Andrius
2. „Maždaug prieš metus susimatchinau su vienu biču, pavadinkime jį Tomu (nors nepamenu, toks gali būti ir jo tikras vardas). Chatinom gana nemažai ir atrodė toks bendraujantis, fainas vaikinas. Apsikeitėm Facebook profiliais, bendravimas persikėlė ten. Bendravimui užsitęsus kelias savaites, sutarėm susitikti. Planas buvo, jog jis mane paims nuo mano namų ir važiuosim į centrą pasivaikščiot. Verta paminėti, jog tą dieną buvo mano tėčio gimtadienis ir aš su juo turėjau susitikti po vakarienės. Artėjant susitikimo laikui mane pradėjo kaustyti bloga nuojauta ir perkėliau susitikimo vietą į Akropolį. Vos susitikus jis pareiškė, jog einam valgyt, nors aš buvau ką tik po vakarienės. Gražiai jam atsakiau, kad nenoriu ir tarėmės juk varyt pasivaikščiot. Sako: „Na, gerai, važiuojam į tą centrą.“ Išlipom ir jis man sako: „Varom į Grill London.“ Na, pagalvojau, gal jis labai alkanas, ok, einam. Atvykus teko palaukti eilėj ir čia prasidėjo visas „smagumas“. Žmogus, mane matantis pirmą kartą, visą laiką baksnojo, švelniai spardė ir kuteno bei visaip kitaip čiupinėjo. Sulaukėm stalo, bet man jau labai nepatiko lindimas į asmeninę erdvę. Parašiau draugėm į chatą, kad skambintų ir trauktų mane iš šito susitikimo. Kaip tyčia, nei viena negali paskambint. Chatinu su draugėm, joms, aišku, baisiai juokinga. O mano kavalierius pyksta, traukia mano rankas nuo telefono ir laiko jas savose. Tuo metu man jau pradėjo suktis mintys, kaip išeit. Ir tada mano deitas padarė tai, dėl ko priežastį išeiti radau per kelias minutes. Mano Facebook galima rast profilio nuotraukų su rėmeliais, kuriuose aiškiai išreiškiu palaikymą LGBT+, priklausau vienai NVO, kuri garsiai palaiko žmogaus teises, ir esu net parašiusi Facebook postų šia tema. Jis tai tikrai matė ir sako man: „Nesuprantu, kaip tu gali palaikyt tuos gėjus, juos reikėtų su Raskevičium siųst į frontą ir sušaudyt.“ Po šitų žodžių supratau, jog sėdžiu su homofobu, kuris nejaučia visiškai jokių moralės normų. Pasakiau, jog mano darbe sprogo vamzdžiai ir visą laiką dėl to čia susirašinėjau. Išėjau. O nesulaukęs parą mano atsakymo į žinutę, ar viskas gerai, pats mane užblokavo.“ – Aistė
3. „Kaip tik tuo metu neseniai buvau persikrausčiusi į Londoną, tai buvo toks apėmęs pasimatymų azartas, nes toks didelis miestas, tiek daug žmonių ir, aišku, vyrukų. Kažkaip lietuviai pabodę buvo. Ir vieną dieną susimatchinau su tokiu Stevenu – labai sportišku juodaodžiu, kuris turėjo šunį, labai mylėjo gamtą ir nuolat eidavo į žygius. Žodžiu, my type of guy. Po kokių penkių dienų labai smagaus susirašinėjimo ir gero vaibo mes nusprendėm susitikt. Jis praneša, kad šiek tiek vėluos, o aš paimu staliuką restorane, kuriame sutarėme susitikti. Ir po penkių minučių prie manęs prisėda itin lieknas, kokių metro šešiasdešimties ūgio, kaukazietiškų bruožų vaikinas su akiniais ir sako: „Hello, I am Steven.“ Per penkias minutes išsiaiškinu, kad dėl vardo jis tikrai nemelavo, bet štai nuotraukas savo buvusio kambarioko naudojo. Atskaitau tokį moralą iš dūšios ir palieku jį sėdėt vieną prie stalo. Netikiu, kad iš savo klaidos pasimokė, nes nebuvo panašu, kad tai jam pirmas kartas. Iki dabar visi juodaodžiai Tinder man asocijuojasi su kaukaziečiu Stevenu.“ – Monika
4. „Pradėjau bendrauti su tokiu vaikinu per Tinder ir bendravom kokį mėnesį. Atrodė normalus, bet ne iki galo mano skonio. Kažkaip susirašinėdavom mes apie viską ir aš nepagalvojau, kad kai kurių detalių apie savo gyvenimą gal ir nereikėtų atskleisti – kaip kad, pavyzdžiui, darbo vieta. Tos pačios dienos vakarą, kai paminėjau savo darbo vietą, pamačiau pro langus einantį vyrą, kuris buvo panašus į mano susirašinėjimo draugą. Bet kadangi dar nebuvom nei karto susitikę, nebuvau 100 proc. tikra, kad ten jis. Jau kitą dieną apie tai pamiršau, mes ir vėl apie viską susirašinėjom. Bet nutiko taip, kad nebuvau į darbą pasiėmusi kroviklio, o telefonas jau pradėjo mirti, todėl jam pasakiau, kad atrašysiu vėliau. Ir po dešimt minučių į mano darbą ateina JIS. Nešinas telefono krovikliu. Taip, šiaip čia žiauriai gražus ir mielas gestas, bet gal ne iš žmogaus, kurio tu realiai nepažįsti, ir kai jis ateina ten, kur tu dirbi. Buvo tikrai labai keista, ir jis tai matė, todėl pasiteisino, kad gyvena visiškai už kampo, t. y. kelios minutės nuo mano darbo (prieš tai to nebuvo minėjęs). Jau tada jaučiau, kad reikia rišt viską, bet padėkojau jam už kroviklį ir sutarėm susitikt šalia esančiame bare po mano darbo, kad galėčiau jam tą kroviklį grąžinti. Bare išgėrėm po vieną alaus, kažką pašnekėjom, grąžinau jam kroviklį ir pamelavau, kad turiu eiti, nes rytoj anksti keltis. Po to vis mažiau ir mažiau su juo bendraudavau, kol galiausiai išvis nustojau atrašinėti, bet dar kokius dešimt (jei ne daugiau) kartų mačiau jį praeinant pro mano darbą tuo metu, kai kaip tik jį baigdavau ir turėdavau išeiti…“ – Lina
5. „Susirašiau su vaikinu. Nusprendėm pasimatyti. Pasimatymas netruko ilgai, nes per keliolika minučių jis sugebėjo atsiskleisti visu gražumu. Per pirmas susitikimo minutes jis pasakė, kad jam labai patinka juodaodės, nes kai gyveno Londone, viena jam pasisiūlė palaižyti šikną ir nuo to karto, jei kažkas jam pasiūlo, jis niekada to neatsisako. O vėliau, kai įsėdom į jo automobilį ir jis pradėjo kažko ieškoti, man paklausus, ko ieško, jis atsakė: „Tavo skylės“. Man to užteko. Viso gero. Block forever.“ – Giedrė
6. „Susipažinom per Bumble. Kelias dienas pabendravom ir nusprendėm susitikti kavos. Prieš tai ji man sakė, kad yra veganė, bet kelis kartus pakartojo, kad gerbia kitų pasirinkimus ir jai dzin, kad aš visavalgis. Nuvarom centre į Caffeine, ji užsisako arbatos, o aš kavos su pienu… Ir tada per visą kavinę man garsiai yra atskaitomas 5 minučių moralas, kad aš esu savanaudis karvių žudikas be jokio gėdos jausmo, nes geriu pieną.“ – Karolis
7. „Keli metai atgal. Giminų susitikimas pas močiutę in the middle of nowhere – realiai, tokiam kaimelyje netoli Ignalinos, kur vos keli žmonės. Visi jau girtoki, man nuobodu. Pasiėmiau telefoną, įsijungiau Tinder, galvoju, gal bus kas įdomus. Pirmas ir vienintelis žmogus – mano jauniausias dėdė, mamos brolis, kuris už mane 9 metais vyresnis. Ant bajerio paspaudžiau širdutę ir mes susimatchinom. Niekada apie tai nešnekėjom, per Tinder nesusirašėm irgi. Kažkaip creepy.“ – Simona
8. „Susipažinau per Tinder su vaikinu. Pasirodė toks savotiškas, bet bendravo maloniai ir tuo savo keistumu man kėlė smalsumą. Jis, kaip išsikalbėjom, buvo fizikas, tai aš visai rimtai ir pasakiau, kad „o, kaip pasisekė, galėsi mane pamokyt, nes kaip tik domiuosi dabar astronomija ir žvaigždėmis“ (realiai tuo metu mane tai domino). Jis, aišku, sutiko, sakė, jog net reikės mokytojo ir mokinės sutarties. Bet aš taip ir pamiršau šį dalyką… Kol nusprendėm susitikti. Susitikom kavinėje, užsisakėm kavos. Jis pasirodė kažkoks labai tylus ir nuliūdęs žmogus. Pasikeitėm pora standartinių klausimų ir tada jis man sako, kad turi paruošęs sutartį… Žiūriu nesupratus, o jis kuo ramiausiu veidu iš savo kuprinės išsitraukia dėklą, kuriame dvi kopijos – kokių 4 puslapių sutartis. Joje nurodyta, kaip mokinė turi rengtis, kaip ir kada kreiptis į mokytoją, kaip ji privalo jo visada klausyti bei kokios jos laukia bausmės, jei, pavyzdžiui, jos apatiniai nesiderins. Iš pradžių pagalvojau, kad jis labai rimtai žiūri į savo bajerius, bet kai aš pradėjau skaityti ir nejaukiai juoktis, jis rimčiausiu veidu žiūrėjo į mane ir laukė, kol pasirašysiu. Tada supratau, kad jis nejuokauja… Nesuprantu, kodėl toliau tęsiau pasimatymą, bet pasakiau, kad nepasirašysiu, nes jis turi pataisyti kelis punktus (nesugebu iškelti scenų, jau geriau idiotiškai apsimetu, kad viskas normaliai). Viskas tęsėsi tol, kol jis pradėjo man guostis, kaip jam buvo sunku per karantiną ir jis buvo depresijoje, po to prasitarė, kad, jo manymu, dauguma moterų yra bukesnės už vyrus. Iš jo kalbos supratau, kad mane taip pat tokia laiko. Galiausiai nebegalėjau kentėt ir pasakiau, kad turiu lėkti.“ – Ineta
9. „Priešistorė. Mano draugė, žinanti, kad esu vieniša, man įmetė nuotrauką su gražiu vaikinu, kurio IG story rodo, kaip jis bėgioja šalia mano namų, su komentaru: „Va, pažiūrėk, kokie vaikinai tavo rajone bėgioja“, ir jo FB ar IG profiliu. Abi pajuokavom, kad reikės pradėt bėgiot ir čiupt tokį dailų jaunuolį. Žinoma, tąkart pasidomiu daugiau: IG profiliu, ar vienišas, ar vietinis ir panašiai. Na, ir su ta info nieko nedarau, pamirštu tą vaikiną. Po plius minus metų, eilinį kartą, kai pasidaro nebeįdomu soc. tinkluose, užeinu į Tinder patikrinti, kas gero rinkoje yra šiuo metu, ir akis užkliūva už matyto veido – prisimenu, kad čia gi tas pats vaikinas, kuris kažkada bėgiojo šalia mano namų. Swipe’inu ir – it’s a match! Tą patį vakarą ateina žinutė: „Labas ir bla bla bla.“ Pradedam bendraut, aš be baimės – nes gi kažkada jau pasidariau research apie šį jaunikaitį – gražiai ir be papildomų saugumo filtrų bendrauju toliau. Jis papasakoja apie save, savo veiklą (o aš mintyse galvoju – aha, prisimenu, ką tu veiki, pasidomėjau dar prieš metus), viskas vyksta sklandžiai ir gražiai. Bet man vis akis bado tai, jog toks gražus ir veiklus bernas kartais taip kažką tragiškai parašo, pvz., vietoj „rytoj“ – „ritoj“. Žinau, kad aš darau klaidų, nu, bet tokius pagrindinius žodžius jau turime žinot, kaip rašyti. Pabendravus daugiau, jis man rašo, kad esu matyta jam, kad buvo atėjęs į mano darbą kažkada. Aš lyg nepamenu tokio dalyko, bet maža ką, juk su daug žmonių darbe prasilenkdavau. Beje, turima vaikino informacija apie mano darbą jau buvo pasenusi, nes pusmetį nebedirbau ten. Toliau bendraujam, jis man vėl teigia, kad žino, kokiam rajone gyvenu. Paklausus, iš kur tai žino, užsimena, jog turi savo šaltinių. Patikslina ir gatvę, šalia kurios aš gyvenu, o tada man jau pasidaro nebejauku ir įsijungia red flag filtrų sistema – nes iš kur jis tiek apie mane žino ir kas jo šaltinis? Todėl dabar reikia jau man pasikapstyt ir pasiklausinėt. Bendraujame toliau, prašau jo papasakoti apie save daugiau, kadangi jis tiek daug apie mane žino. Jaunikaitis drąsiai pasakoja apie save smulkiau – ką veikia, kur studijavo, ir pagal vaikino IG viskas atitinka (aišku, IG dar neseku jo, nes negaliu išsiduoti, kad žinau ir domėjausi juo prieš tai). Vėl lyg nusiraminu ir save įtikinėju, jog mažas miestas, visi visus žino, tai galbūt kokių bendrų pažįstamų turėsim, kurių nenori dar man atskleist. Bendraujant toliau vis kviečia susitikti, o aš vis atsisakau, nes kažkas viduje mane stabdo. Juokais pasakau, kad jis turi įrodyt, kad tikrai yra jis. Vaikinas toliau siūlo susitikt ir sako, kad taip įrodys savo tapatybę. Penktadienis. Tinder bendraujam, juokaujam, kad tokia gera nuotaikytė mano, todėl sutinku susitikti (nes labai smalsu ir man, kaip tas bernelis gyvai atrodo, koks jo balsas, kaip bendrauja realiai) ir kaip variantą susitikimui pasiūlau šeštadienį kokiam klube išgert kokteilio, nes kaip tik suplanuota buvo eiti out su draugėm. Vaikinas man atsako, kad neateis, nes buvo praeitą savaitgalį klube ir vis dar bloga pagalvojus apie klubus. Aš dar bandau jį įkalbėt, nes planas susitikt kokteiliui tikrai geras. Vaikinas taip pat man antrina, kad mano pasiūlytas variantas yra fainas (man), nes aš galėsiu su draugėmis aptarti ir įvertinti, ar geras jis jaunikaitis. Tada ateina dar viena žinutė iš jo: „Nors gal ir ateisiu, bet tu manęs nepamatysi, aš tave stebėsiu iš šalies. Dažnai matau tave klubuose…“ Va tada mano širdis pradėjo kalatotis kaip išprotėjusi. Milijonas minčių galvoje. Su kuo aš čia bendrauju, kas jis? Labai supanikavau. Pamenu, taip pasidarė nesaugu namie, nes tas bernas žino, kur dirbau, kur gyvenu, ir dar dabar tokius šūdus rašo!
Parašiau:
– Nesupratau, wtf? Su kuo aš čia bendrauju?
Jis:
– Ko tu dar nesupratai?
Aš:
– Kas bus, jei parašysiu tau/tam vaikinui į IG? Ar atrašys?
Jis:
– Nežinau, kas bus, gal atrašys, gal ne.
Pirmą kartą buvau tokioje situacijoje. Pasidariau screenshot’us ir tiesiu taikiniu nuėjau į IG, pas tą vaikiną. Žiūriu, kad yra įkeltas story, užeinu ir matau, kad prieš kelias valandas nufilmuota, kaip jis yra kitame mieste už 300 km teambuilding’e, o man Tinder rodo, kad jis už 3 km! Tuo metu vos neapsivėmiau iš baimės ir minčių galvoje, puoliau skambint draugėms ir prašiau, kad atvažiuotų pas mane, nes bijojau būti viena. Pamenu, kaip tą vakarą užsitraukiau visas užuolaidas, kad niekas manęs nematytų, nes atrodė, kad kažkas mane stebi.
Sukaupusi visą drąsą parašiau tikrajam vaikinui į IG (galvoje minčių pasiutpolkė – o jei atrašys tas pats freak’as, kuris iš tiesų ir yra tiesiog freak’as, tada jis mano IG sužinos).
Parašiau:
„Labas, keistas klausimas, bet ar su tavimi bendrauju Tinder?“
Na, ir spėkit, kokį atsakymą gavau?
Faktas, kad papuoliau ant kažkokio freak’o! IG tikrasis vaikinas pasimetęs atrašė, kad nesinaudoja tokiais apps’ais. Nusiunčiau jam anketos profilio nuotraukas ir susirašinėjimą, kur matėsi, kad ne tik nuotraukos pavogtos, bet ir profesija, kelionės ir tapatybė, kurią naudoja bendraujant su manimi. Reportinau fake Tinder profilį, pati išsitryniau apps’ą. Papildomai po to iš savo paskyrų išmečiau visokius neaiškius sekėjus ir visus savo soc. tinklus padariau privačiais, su 0 informacijos ne drauguose esantiems žmonėms. Bet baisiausias dalykas yra tai, kad aš taip ir nežinau, su kuo bendravau, ir kad mano mieste vaikšto toks freak’as, kuris gali mane užkalbint ar sutikt, o gal jau kažkada kalbino ar bendravome. Gal kabins dar kažkur – bare ar klube? O jei pradėsime draugaut ar susitiksim? Taip pat tas freak’as juk turi žinot, ar pažinojau tikrą IG bernužiuką? O aš taip ir nesužinosiu, kas ten toks buvo, ir kad jis gali būti kažkoks mano sutiktas bernas. Vienintelis dalykas, kas jį gali išduoti – tai parašytas žodis „ritoj“, o jei ir tą žodį išmoko rašyt taisyklingai? Tada viskas – jis liks nesusekamas.
Pusę metų po to nebendravau su jokiais vaikinais, nes vis atrodė, kad visi jie gali būti TAS bernas (na, gerai, man atrodo, prie to dar prisidėjo serialas „You“ ir „Tinder Swindler“ istorija).
Neseniai suvokiau, kad po šios situacijos dabar labiau bendrauju su vaikinais, kurie gyvena sostinėje ar kituose miestuose – turbūt taip bandau sumažint galimybę sutikt tą freak’ą, kuris pagal Tinder lokaciją nuo mano namų būdavo 3 km atstumu, o nuo darbo – 1 km atstumu…“ – Modesta
10. „Susipažinom per Bumble, nuvarėm į La Bira. Prigėrėm shotų, vaibas, žvengas, nu, la la la jau. Ji gyveno visiškai netoli, tai po baro nuėjom pas ją. Viskas įvyko greit, be jokių kalbų. Po visko einu į tualetą, atidarau dangtį – o ten plūduriuoja šūdas. Toks dar ne šiaip subtilus, o Titanikas. Žiauriai susuko mane. Tiesiog apsivėmiau. Nenoriu eit į detales, žodžiu. Susirinkau daiktus, išėjau, daugiau jos nebemačiau ir, tikiuos, niekada nepamatysiu. Į La Bira irgi gyvenime neisiu. Gal ir ne taip baisu, bet man tai buvo košmaras.“ – Giedrius
11. „Susipažinom per Tinder. Nuotraukose atrodė visai normalus, bet gyvai – visai kitas vaizdas: juodi marškiniai nukloti kažkokiais keistais pūkais, smirdi, o vos atsisėda – išsipila garstyčių ant krūtinės. Bandžiau nereaguot, galvoju, nu būna. Bet tada jis pradeda aiškint, kad rūko žolę dėl glaukomos. Sakau, rimta liga, o jis nusijuokia – „juokauju“. Aha, labai juokinga. Po to prasideda filosofinis maratonas apie mediciną, žmonių atranką ir kaip pasaulyje per daug žmonių. Sakau: „Tai ką daryt?“ O jis ramiai taip: „Reiktų išnaikint apatinį trečdalį.“ Paskui dar priduria, kad „visi silpni turėtų patys pasišalint iš genofondo“. Sėdžiu priešais, bandau suvokt, ar čia bajeris, ar aš sėdžiu su žmogum, kuris tik laukia karo, kad galėtų „padaryt atranką“. Baigiau gerti arbatą, pasakiau, kad man rytoj anksti keltis, ir dėjau į kojas. Daugiau neatrašiau. Nenustebčiau, jei kalėjime sėdi.“ – Lina
12. „Susipažinom per Facebook Dating, kai ta funkcija dar ką tik buvo atsiradus. Ji atrodė faina, simpatiška merga. Sutarėm susitikt kavinėj centre. Iš pradžių viskas normaliai – kalbam apie keliones, filmus, maistą. Po kiek laiko ji pati pradeda varyt apie Antrąjį pasaulinį. Sako: „Įdomus laikotarpis, ane? Bent jau buvo tvarka.“ Aš juokais klausiu: „Kokia tvarka?“ O ji rimtai: „Nu, žmonės tada žinojo savo vietą.“ Vėliau paklausė, iš kur aš kilęs, klausinėjo apie giminę. Sakau: „Dalis šeimos žydų“. Ir nuo tos vietos jai akys sužibo. Nusišypso, sako: „Ooo, tai tu istorinis personažas.“ Ir pradeda laidyt „bajerius“ – „dušai nesukelia blogų minčių?“ arba „užsakyt gazuotą vandenį, ar dar per anksti?“ Ir vis kikena pati. Sėdžiu, žiūriu į ją ir galvoju, ar čia slapta kamera kažkur, ar tikrai sėdžiu su žmogum, kuris yra neonacis. Dar pridūrė, kad „vokiečių tvarka jai visada imponavo“ ir kad „uniformos tada buvo labai vyriškos“. Kažkuriuo metu sakau, kad man jau reik eit. Atsisveikinam, apsikabinam, o einant ji man dar šūkteli: „Tik nebėk į mišką, hehe, susirašom.“ Po to dar tą patį vakarą rašė, siuntė gifus su mirksinčiais kareiviais ir kvietė pas ją „filmą pažiūrėt“. Užblokavau iškart. Jaučiu, paskutinis mano vakaras būtų buvęs.“ – Mantas
13. „Mano pirmojo pasimatymo istorija – su kiekvienu plot twist’u vis blogiau ir blogiau. Susipažinau su vaikinu per Bumble, susirašinėjom porą savaičių ir nusprendėm pirmą kartą susitikti Helovino naktį. Pirmojo pasimatymo metu sutarėm varyti į klubą, abu net susiderinom kostiumus. Į pasimatymo vietą atvykau pirma. Iš tolo pamačiau, kad jis ateina ne vienas, o su draugu. Pagalvojau, kad keista, bet nusprendžiau neimti į galvą. Užsisakėm alaus ir visai įdomiai trise pabendravom. Paskui prie mūsų prisijungė dar vienas jo draugas ir, pagaliau, po kiek laiko jiedu mus paliko vienus. Nusprendėm dviese eiti į klubą, bet vos tik ten atsiradom, jis parašė savo sesei, kuri prie mūsų prisijungė su dviem pusseserėm ir dar keliais draugais. Jau per pirmąjį pasimatymą susipažinau ir su jo šeima, ir su draugų grupe (tikrai pasirodė keista, bet buvau visai geros nuotaikos ir jau beveik jį užfriendzon’inus). Viena iš merginų, atėjusių į klubą su jo seserim, pasirodo, buvo jo ex mergina ir jis dėl to susinepatogino, pradėjo keistai bendrauti su manim, kai ji būdavo netoliese, ir vis šnairuodavo į ją. Paklausiau jo, ar dar turi jai kokių jausmų, jis atsakė neigiamai ir pasakė, kad jie liko tiesiog draugais. Tūsinam toliau. Ir nakčiai jau įsibėgėjus jo ex prieina prie mūsų ir paprašo jo išeiti pasikalbėti į lauką, aš lieku viena. Po keliolikos minučių jis grįžta perbalęs, aš klausiu, kas yra, o jis mane pasiveda į šoną ir sako, kad jam ex ką tik pasakė, kad yra nėščia. Tuo metu man jau buvo too much ir nusprendžiau varyti namo. Kitą dieną jis man parašė ir papasakojo situaciją – pasirodo, mergina nėščia, bet ne nuo jo, todėl jis pasiūlė nueiti į antrą pasimatymą ir pažadėjo, jog šįkart būsime tik dviese. Nežinau, kodėl aš sutikau, bet antrasis pasimatymas buvo šimtą kartų geresnis… Ir dabar jau penkerius metus esame kartu. Bet vis dar prisimenu mūsų pirmąjį pasimatymą kaip labiausiai cringeworthy, kokiame esu buvusi.“ – Greta
Straipsnio autorė: Agnė Kulitaitė
Instagram: @kulagne
Facebook: Agnė Kulitaitė
