Yra viena frazė, kuri, atrodo, sklinda ore – vis pasigirsta draugų istorijose, pokalbiuose per vėlyvus pasivaikščiojimus ar po dar vieno „neaiškaus“ pasimatymo. Tai tas pusbalsiu ištartas: „man dabar sunkus laikotarpis, bet tu man labai svarbus žmogus“. Skamba kaip išpažintis, bet dažniau tai – pranešimas apie emocinį nedarbingumą su prašymu palaukti.
Visi mes turim savo šūdų – vaikystės šešėlių, nesėkmingų santykių, traumų, emocinės žiemos. Ir viskas būtų gerai, jei žmonės bent jau stengtųsi su tuo dirbti. Bet dažnai vienas tyliai užlipa kitam ant pečių – su visu savo neišpakuotu chaosu. Nieko blogo turėti sunkumų. Blogai, kai vietoj santykių pradžios prasideda emocinis perkraustymas – o antras žmogus tampa tiesiog laikinu sandėliu. Kai vienas nori artumo, o kitas – tik vietos savo netvarkai, nieko gero iš to neišeina.
Ir jeigu tu, skaitytojau, kada nors darei tą klaidą – leidai žmogui tavimi naudotis kaip emocine dirbtuve, kur jis montuoja savirefleksijas, klijuoja lūžusias savivertes ir tikisi, kad tu laikysi, kol viskas sustings – sveikinu, tu ne vienas.
Statistika rodo, kad net 62 % žmonių yra jautęsi labiau terapeutu nei partneriu savo santykiuose. Ir tai dažniausiai – tie, kurie moka klausytis, suprasti, reflektuoti. Kitaip tariant, tie, kuriuos lengva paversti patogia emocine stotele, kol kitas važiuoja link savęs atradimo. Santykiai nėra scena vieno žmogaus monologui. Kai vienas nuolat kalba, o kitas tik palaiko foną – nelieka nei partnerystės, nei abipusiškumo. Tik pavargęs klausytojas ir patenkintas pasakotojas.
Kodėl taip nutinka?
Nes norėti sau padėti – reikalauja pastangų. O ieškoti pagalbininko – saugiau. Todėl kai kam rūpi ne partneris, o minkšta emocinė atrama tarp jų ir jų pačių vidinių šešėlių. Jie nori būti priimti, net jei patys dar nesugeba priimti savęs. Ir tu tampi tuo veidrodžiu, kuris reflektuoja, bet niekada neatspindi atgal.
Taip ir įvyksta: žmogus neina į terapiją – jis pradeda santykius. Nes ten nemoka už valandą.
Ir kas keisčiausia – dažnai šitas žmogus būna nuostabus. Turi gylio, kalba apie traumas, sako, kad jam svarbus emocinis ryšys, o tu – taip, taip, taip! Kol po kelių mėnesių supranti, kad esi ne partneris, o kažkas tarp gailestingojo samariečio ir ChatGPT, atsakančio į klausimą: „kodėl aš vis dar jaučiu pyktį tėvui?“
Ir dar viena detalė: tokie santykiai dažniausiai neatrodo toksiški. Jie lėti. Subtilūs. Žmogus gal net verkia tavo glėbyje, kai tu viską meti ir važiuoji jį nuraminti. Tu jauti, kad darai kažką svarbaus. O tada jis dingsta. Arba pasako, kad „dar nėra pasiruošęs“. Arba kad tu – per daug. Ir tu sėdi, suglumęs, žiūri į niekur ir galvoji – tai ką aš čia visą tą laiką dariau?
Atsakymas? Tu buvai emocinis tamponas.
Taip, stipru. Bet realu. Tu buvai jo emocijų surinkėjas. Neapibrėžto skausmo konteineris. Padėjai jam „atrasti save“, o jis net nepabandė tavęs atrasti. Žmogus tiesiog laikinai apsistojo tavo širdyje – kaip žmonės apsistoja „Airbnb“. Nes ten jauku, bet planų grįžti nėra.
Kodėl mes tai leidžiam?
Nes turim romantišką įsitikinimą, kad meilė – tai gydyti kitą. Kad būti su žmogumi, kai jam sunku, yra aukščiausia meilės forma. Bet, kaip sakė vienas terapijoje išgyvenęs pažįstamas: „Meilė yra kai du žmonės nešasi po savo lagaminą. Ne kai vienas tempi du.“
Taip, būti šalia kai sunku – svarbu. Visi pereina per sunkesnius etapus, visi kartais palūžta. Bet tai neturi tapti vienintele buvimo priežastimi. Kai žmogus šalia tik tada, kai jam blogai – tai ne meilė. Tai emocinis naudojimasis. Ir taip, tu gali norėti padėti. Būti reikalingas. Bet jei viskas, ką gauni atgal – tylėjimas, kai viskas susitvarko, tai ne santykiai. Tai vienpusiai mainai su gražia etikete „tu man labai svarbus, bet…“.
Tu esi žmogus. Ne terapinis planas. Ne emocinis meistras su atsuktuvu. Ir tikrai ne laikina stotelė kažkam, kas pats nežino, kur važiuoja.
Jei norima meilės – reikia dviejų, pasiruošusių dalyvauti. Ne vieno, kuris stato, ir kito, kuris tik ilsisi. Ir kai kitas bando tave įtraukti į savo nesibaigiančią savęs taisymo dramą – pasakyti paprastai: „Aš nesu tavo terapija. Bet gal tu vis dėlto galėtum nueit į tikrą?“
Straipsnio autorė: Agnė Kulitaitė
Instagram: @kulagne
Facebook: Agnė Kulitaitė
