Toma Vaškevičiūtė – viena ryškiausių Lietuvos teatro, televizijos ir kino aktorių, 2010 ir 2021 m. įvertinta Auksiniu scenos kryžiumi. Charizmos, energijos ir drąsos nestokojanti moteris domisi ne tik vaidyba, bet ir kabareto paslaptimis. Ji yra kabareto vakaro vedėja, kitaip – konferansjė. Kokios yra kabareto ištakos Lietuvoje, kaip moteris susidomėjo šiuo išskirtiniu meno žanru ir kaip gimė Toma Paraffine – į šiuos klausimus aktorė atsako interviu.

Toma, pirmiausia skaitytojams būtų smalsu sužinoti, kas tai yra – kabaretas? Kokia jo istorija bei ištakos Lietuvoje?

Kabareto ištakos siekia XVIII amžių. Pradžioje tai buvo aukštesnio lygio tavernos su gyva muzika, tuomet išsirutuliojo į platformas pasirodyti ir susiburti įvairiems menininkams: dainininkams, aktoriams, šokėjams, burlesko atlikėjams. Labiausiai kabaretas išpopuliarėjo Paryžiuje XIX amžiaus pradžioje.

Būtent iš kabareto išaugo „miuzikholai“, kur, pavyzdžiui, pasirodydavo Edith Piaf. Taip pat susikūrė atskiri kabareto klubai, kai kurie gyvuoja iki šiol, pavyzdžiui, „Lido“, „Moulin Rouge“ Paryžiuje, kurie kaip teatre turi savo surepetuotas programas, prabangius šou, kartais net kelis kartus per dieną.

Tačiau tikroji kabareto prigimtis, idėja – vienam vakarui susirinkti įvairių sričių artistams, menininkams ir kurti nepakartojamą to vakaro programą. Būtent šiuo principu vadovaujasi mūsų Nijinsky III komanda. Lietuvoje būta atskirų kabareto renginių, bet klubas, kuris nuolat vystytų šią veiklą, yra pirmas.

Klasikinis kabareto šūkis – gyvenimas nuvilia, bet čia, bent trumpam, gyvenimas yra gražus ir spalvingas: užsimirškime, pasvajokime.

O kada ir kodėl jūs susidomėjote kabaretu? Ar buvo lengva įsitraukti į šią veiklą?

Kabarete atsidūriau labai netikėtai. Mano bičiulis Jonas Antanėlis papasakojo savo idėją, kad atsidaro kabareto klubas, kuriame jis bus meno vadovas, kad ieško komandos narių ir pakvietė vesti atidarymo renginį. Patirtis buvo labai įdomi, mane sužavėjo artistai iš įvairiausių Europos miestų. Jie – asmenybės, be galo laisvi ir įdomūs žmonės. Nesitikėjau, kad tapsiu nuolatine klubo šeimos nare, dabar jau beveik pusę metų kartu kuriame, vystome idėjas ir labai dažnai vedu šiuos vakarus.

O kaip aplinkiniai reagavo į naują pomėgį? Su kokiais visuomenėje vyraujančiais stereotipais tenka susidurti?

Stereotipų visose srityse yra be galo daug. Pavyzdžiui, apie aktorius. Daugybę metų gyvenu apsupta stereotipinio požiūrio į menininkus ir esu užsiauginusi gana storą odą. Žinoma, jie erzina, bet dažnai paklausiu savęs: „Myliu, ar bijau?“ ir visada žinau atsakymą, kad myliu. Gyvenimas yra be galo trapus ir nevertas brangaus laiko įrodinėti svetimiems žmonėms, kad kažkas yra ne taip, kaip atrodo. Jeigu kažkas tiki mitais, tebūnie. Žmonės, su kuriais kuriu artimą ryšį, ar tai būtų šeima, draugai, mylimieji, ar žiūrovai, patys mato, kokie esame iš tikrųjų be jokių įrodinėjimų. Tikiu, kad tai, jog išdrįstu laisvai ir drąsiai, nepaisant savo amžiaus, jam taikomų normų, etikečių, dar – savo „statuso“, žengti į sceną tokiame amplua, plečia ir lavina žmonių požiūrį, didina meilės sau pojūtį ir prisideda prie akiračio plėtimo, stereotipų ribų griovimo. Mano nuomone, tai Lietuvoje yra svarbi misija. Matau, kaip žiūrovai keičiasi, laisvėja, atsipalaiduoja, atsiveria. Šiais laikais, kai mus supa tiek daug streso, baimės ir nevilties, laisvės ir grožio gurkšnis meno pagalba yra be galo efektyvus būdas išgyventi realybę.

Žinoma, man pačiai buvo smalsu, kokios bus, pavyzdžiui, burlesko artistės realiame gyvenime. Jos apsinuogina prie žmonių, įdomu, kaip jos gyvena? Ir žinote, koks buvo vienos pirmųjų sutiktų, be galo talentingos atlikėjos atsakymas? „I hate clubs“, rėžė man gerdama arbatą su savo vyru prieš šou. Klausiu – tai kaip Tu ištveri tuose klubuose, tarp daugybės žmonių, darbas juk naktinis? Ji atsakė – aš myliu šį meną, aš juo tikiu.

Pati esate kabareto vakaro vedėja, dar vadinama konferansjė arba, angliškai, Master of Ceremonies. Papasakokite, kokios yra jūsų pareigos?

Iš esmės pareigos gana paprastos: pasitikti žmones, įvesti juos į kontekstą, pristatyti atlikėjus, jų numerius, tam tikras taisykles. Kitas klausimas – kaip tai padaryti.

Kai pirmą kartą ėjau į sceną kaip Toma Paraffine, pati susigalvojau tam tikrą būdą ir istoriją: kas ji tokia, kaip ji bendrauja ir egzistuoja. Troškau atskirus numerius apjungti į bendrą audinį šio personažo pagalba. Žinoma, bijojau, jaudinausi, juokinga prisiminti, kai paprašiau savo gero draugo, aktoriaus Gyčio Ivanausko, parepetuoti su manimi. Apsirengiau kostiumą, krūtinę dengė spenelių lipdukai, suknelė buvo permatoma, paslaptingos violetinės spalvos, akis dengė kaukė su plunksnomis. Išėjau persirengusi iš tualeto, jis pradėjo taip stipriai juoktis, o aš pradėjau pasakoti Paraffine istorijas. Jis nusikeikė ir atsakė „Kaip gerai!“. Išdrįsti tai padaryti prie 150 ar daugiau  žmonių buvo „reikalų“, bet išdrįsau.

Kiek vėliau mano draugas, režisierius Antanas Obcarskas, pamatęs renginį prisiuntė geriausių MC (Master of Ceremonies) pavyzdžių video. Nustebau, kad labai panašiai, tik savo būdu, savo vaizduotės pagalba viską sugalvojau. Bet apsidžiaugiau, kad nemačiau jų anksčiau, nes jie tokie geri, kad būčiau neišdrįsusi imtis šių pareigų.

O kaip nusprendėte pasivadinti Toma Paraffine? Kokia šio slapyvardžio kilmės istorija?

Visi kabareto artistai turi savo sceninį slapyvardį. Tai meninio žaidimo dalis – gražiai skambantys, poetiški, paslaptingi arba žaismingi vardai, kurie padeda atsiriboti nuo realaus gyvenimo, persikūnyti. Įdomu tai, kad daug metų kabarete pasirodantys atlikėjai net nebeprisistato tikraisiais savo vardais – viskas yra pristatoma sceniniais slapyvardžiais, net socialiniuose tinkuose.

Norėjau, kad mano kabaretinis vardas būtų atpažįstamas, tačiau kitoks, norėjau tik šiek tiek nutolti. Taigi paprašiau savo paryžietės draugės išversti mano pavardę į prancūzų kalbą. Buvo keletas variantų, nes žodžiui „vaškas“ prancūzai turi daugiau žodžių. Mane prajuokino Paraffine skambesys, nes jis atpažįstamas, o draugė Flore pridūrė, kad ffine prancūziškai reiškia seksualumą. Taip tapau Toma Paraffine.

Kurį laiką turėjau tik vieną kostiumą, taigi labai greit pati panorau permainų – savo rankomis pasisiuvau naują suknelę. Tą vakarą, jau ne pirmą kartą šou stebėjo mano bičiulis, stilistas ir aksesuarų kūrėjas Sigitas Praspaliauskas. Jis atėjo į užkulisus ir sako: „Tai nuostabu, aš noriu kurti Tomai Paraffine”. Nuo tos dienos, Sigio be galo lakios fantazijos ir talento dėka,  kiekvieną vakarą sukuriame naują įvaizdį, pagal kurį gali keistis ir mano personažas. Vienas nuostabiausių vakarų buvo kovo 11 dieną, kai Paraffine Sigio pagalba tapo lietuviška piemenaite su verba rankose vietoje botagėlio. Jis iš senos staltiesės sukūrė tokį megztą juokingą bikini su ramunėlėmis. O neseniai, pražydus sakuroms, sukūrėme japonišką sakuros įvaizdį – rožiniai žiedai ir žydras klasikinis kimono. Taigi Paraffine gali tapti bet kuo – turime labai daug kūrybinės laisvės.

Šiuo metu vedate pasirodymus Nijinsky III kabarete, kuris atsidarė Vilniuje prieš beveik pusmetį. Ar daug žiūrovų susirenka, ar tai populiarus būdas praleisti vakarą?

Nijinsky III labai greitai pelnė žiūrovų ir lankytojų meilę. Manau, kad vilniečiai geidžia naujovių, yra smalsūs ir nori įspūdžių. Staliukai penktadieniui yra iššluojami per dieną. Esu tikra, kad parduotume dvigubai ar trigubai daugiau bilietų, tačiau mūsų klubas labai mažas, jame telpa labai nedaug žmonių. Finansiškai tai, žinoma, yra nuostolis, bet maža erdvė sukuria savo magiją, atsiranda tam tikras intymumas tarp žiūrovų ir artistų.

Jūsų nuomone, ar kabarete daugiau meno, ar vis dėlto erotikos?

Labai geras klausimas. Sutikau labai daug skirtingų artistų ir nuoširdžiausias atsakymas turbūt būtų, kad viskas priklauso nuo jų pačių požiūrio ir pasirinkimų. Kita vertus, didžioji dauguma atlikėjų buvo tikri menininkai, kurie be galo myli savo veiklą, pasakoja per šį žanrą apie žmogaus laisvę, manifestuoja lygybę, plečia kūno grožio sąvokos ribas, paties grožio ribas, išreiškia labai spalvingas, dramatiškas emocijas.

Kabaretas nuo seno buvo platforma ne vien gerai leisti laiką, bet ir performansų pagalba priešintis stereotipams, politinei santvarkai. Berlyne būtent kabaretas kurį laiką buvo pagrindinė pogrindžio veiklos vieta. Prasidėjus karui Ukrainoje, tai labai pasijuto iš artistų pusės. Karo akivaizdoje jie atliko ypač jautrius, jaudinančius pasirodymus. Visada sakau publikai, kad atlikėjai kabareto scenoje nurengia ne tik kūną, bet ir sielą.

Mes turime labai įvairių svečių, esu mačiusi iš pažiūros klasikinių burleskos numerių, kurie taip meistriškai atliekami, kad žiūrint į apsinuoginantį žmogų, kaip žiūrovas patiri tokias pat emocijas, kaip geriausiuose pasaulio spektakliuose. Žinoma, meninį požiūrį į šią veiklą lemia ir komanda – Jonas Antanėlis, klubo savininkas Giedrius Vaškelaitis. Norime rodyti kuo daugiau prasmingų, daugiasluoksnių, įdomių pasirodymų.

Nuotraukos autorius: Denisas photography

Kaip manote, kokiomis savybėmis turėtų pasižymėti kabareto vakaro vedėja? Ar ji būtinai iš prigimties turi būti seksuali ir charizmatiška? O gal šias savybes kabaretas padeda išsiugdyti?

Jokių taisyklių nėra, tačiau tai labai įdomus ir nepaprastas darbas. Vakaro metu turiu būti be galo budri, čia ir dabar sukurti tam tikras situacijas, reaguoti į žmonių bendrą nuotaiką, nusiteikimą, tinkamai pristatyti atlikėjus, kad jų pasirodymai būtų kuo geriau priimti. Taip pat kurti atmosferą, šventę ar ritualą.

Kiekvieną penktadienį atvyksta vis kiti atlikėjai, turime vos porą artistų, kurie pasirodo nuolat, todėl kiekvieną kartą tai lyg nauja premjera visai komandai – šviesų dailininkams, muzikos kuratoriui ir man. Artistai atvyksta iš užsienio dieną prieš pasirodymą, todėl pasiruošimui turime labai nedaug laiko. Tai nuolatinė improvizacija, kaita, gyvybė, todėl šis žanras be galo žavus. Jis moko priimti scenines klaidas ar nesklandumus kaip natūralią proceso dalį, kaip grožį, atsiduoti nuotykiui, tėkmei – tiek artistams, tiek žiūrovams.

Tai ilgainiui veikia ir požiūrį į gyvenimą iš esmės – tam tikra „kabaretine matematika“ klaidos tiesiog neegzistuoja. Klaida – kaip ir katarsis, euforija ar kulminacija yra vienas ir tas pats: gyvenimo grožis, bendros patirties, buvimo kartu dovana.

39.95 €
139.00 €
89.95 €
69.95 €
59.95 €
59.95 €
79.95 €
Korsetas Idealus
(1)
229.00 €
99.95 €
49.95 €
109.95 €
99.95 €
Rodyti daugiau

Jūsų, kaip aktorės, pasiekimų sąrašas įspūdingas. Esate apdovanota dviem Auksiniais scenos kryžiais, vien kine įkūnijote daugiau nei 10 vaidmenų. Kaip dažnai tenka pritaikyti kabareto žinias savo, kaip aktorės, profesijoje?

Kurį laiką maniau, kad mano didelė teatrinė patirtis labai padeda kabaretui. Mano nuostabai, pradėjau labai aiškiai jausti, kad kabareto patirtis man pradeda padėti kaip aktorei ir tai išplėtė mano ribas, pakėlė į dar kitą lygį. Pavyzdžiui, po ilgos pertraukos vaidinome mano labai mylimą Oskaro Koršunovo „Tartiufą“ – nustebau, kaip lengva, gera ir paprasta yra būti scenoje, kai žinai žodžius, mizanscenas, kai viskas yra surepetuota, atidirbta, žodžiu – daugiau mažiau Tavo rankose. Po nuolatinių improvizacijų kabarete ir susitikimų su žiūrovu akis į akį atrodo, kad išnyksta bet kokia baimė teatro scenoje ir tampu dar atviresnė.

Taip pat jaučiu, kad mane ši avantiūra labai praturtino kaip moterį, kaip žmogų – po šios patirties man atrodo, kad bet kokie kompleksai tirpsta kaip ledai pavasarį. Aš visada buvau gana drąsi, pavyzdžiui, apnuoginto kūno scenoje klausimu, bet dabar jaučiu, kad kabareto artistai – įvairiausių likimų, amžiaus, formų, rasių ir lyčių žmonės man padėjo dar labiau priimti save, dar karščiau mylėti gyvenimą, paskatino dar daugiau koncentruotis į savo tikslą – kurti tai, ką gražaus, dvasine prasme, iš tiesų galiu duoti žmonėms, bet kokiame žanre, nepaisant nieko.