Aplink mus visur yra santykiai. Santykiai su kolegomis ir išskirtinis santykis su vienu iš jų. Santykiai su draugais ir kažkoks kampuotas santykis su kažkuriuo iš jų. Santykiai su tėvais, santykiai su vaikais, santykis pačiam su savimi ir net su daiktais. Paradoksalu, tačiau esant tiek santykių variantų ir jų peripetijų aplink, apie santykių valdymą ir galimas jų krizes, žinome išties mažai. Nei tiek matematikos, nei tiek chemijos, nei vokiečių kalbos nėra tiek daug aplink, kiek turime santykių. O mokykloje to mokėmės tiek daug, kad net santykiams nelikdavo vietos… Ir tada išeinam kurti šeimos, be santykių pradžiamokslio pagrindų. Ir bac – ant pirmosios krizės.

– Saaaaauliauuuu, myli mane?, – žaismingai nusiteikusi savo mylimojo klausia Vaida.

– Vaida, blin, nepradėk, ką? Myliu, pati žinai, davai nepristok su savo nesąmonėm, – visą žaismingumą nužudydamas atsako Saulius.

Arba!

– Saaaaauliauuuu, myli mane?, – žaismingai nusiteikusi savo mylimojo klausia Vaida.

– Vaida, brangioji, aišku, kad myliu. Keista, kad klausi. Ateik, apsikabinkim, – priimdamas klausimą rimtai, visiškai ramiai atsako Saulius.

Abejais atvejais informacija ta pati – Saulius patvirtina, kad myli. Bet sukeliami – jausmai visiškai skirtingi. Vienu atveju pasijauti mylima ir priimta, kitu – norisi atsiprašyti, kad sutrukdei, kad įžeidei, kad paklausei ir išvis, kad atsiradai.

Pirmasis skirtumas: žodžių žaismas. Antros kalbos mes neišrasime – lietuviškų žodžių yra tiek, kiek yra, tačiau mažiau vartojant liepiamosios nuosakos (kaip: duok, stok, gulk, eik) ir daugiau malonybinės kalbos (kaip: Sauliukai, gal gali paduoti), gana greit pastebėsime akivaizdžiai malonesnį bendravimo ritmą.

Antrasis skirtumas: intonacija ir kūno kalba. Galiu atsakyti išpūtęs iš nuostabos akis ir susirūpinusiu tonu: “Kodėl klausi? Kaip keista! Myliu, tai aišku!”.

Arba.

Vartyti akis ir atsakyti šaižiais, laiką taupančiais sakiniais: “Siaubas, Vaida. Atstok. Myliu. Pasitrauk. Filmas. Užstoji”.

Jausmais galima gana lengvai žongliruoti – kokį duosiu, tokį turės. Kokį turės, tokį grąžins. Ir taip viskas užburtu ratu. Kol atsiranda tas, kuris viską sustabdo ir pasiūlęs apsikabinti išneša abu iš įsismarkavusio santykių verpeto. Arba ne, neatsiranda. Ir taip kartas po karto, kol pora papuola į santykių krizę.

Komunikacijos klaidos

Santykių krizė – tai ilgą laiką trunkanti negatyvi arba net abejinga atmosfera tarp partnerių, kai konfliktai baigiasi ne išsiaiškinimu ir ramybe, bet dar didesne praraja ir atitolimu. Kai konfliktai baigiasi ne ašaromis, bet tuo, kad net nebėra iš ko verkti. Kai pokalbiai baigiasi ne aštriais žodžiais, bet trijų parų nekalbadieniais. Kai tokio tipo konfliktavimas tampa ne retu siaubu, o pasikartojančiu ciklu. Kai nekalbadieniai ima lenkti kalbadienius. Kai mesdamas žvilgsnį atgal supranti, kad paskutinis pusmetis kartu – tai labiau šaltasis karas, nei karštas, argentinietiškas tango.

Nors psichologai yra išskyrę pagrindinius santykių krizės etapus, jos nebūtinai pasireiškia visoms poroms ir nebūtinai kiekvienai taip, kad būtų galima dėti krizės etiketę. Visiškai natūralu, kad poroje vyksta konfliktai, konfliktuoti ir po to kalbėtis apie tai netgi naudinga. Taip išsiaiškiname vienas kito poreikius, geriau vienas kitą suprantame ir išmokstame, kaip ateiti vienam prie kito nepataikant ant bombos. Sveikų konfliktų esmė – pagarbus bendravimas. Jeigu nepagarbų elgesį pastebėsime ir iškart reaguosime, tai bus tarsi raudona šviesa, kad tokia komunikacija nėra galima. Ir negalimos, paprasčiausiai, nebus. Kaip pavyzdžiui:

– Neįmanoma ant tavęs nerėkti, kai tu paršo akimis aiškini, koks tu šaunuolis, kad namo parėjai! Didvyrio medalį tau, tikrai! Gal dar pagirti tave, kad vienas grįžai, ne su kokia apsivėmusia fėja iš baro?!

– Ne, Vaida, su manimi taip kalbėti negalima. Pašnekėsim, kai nurimsi.

Ir apsisukęs ant kulno Saulius nueina į kitą kambarį.

Ribos

Riba? Dar ir kokia. Neįsiplėskiant į dar didesnį konfliktą ir nekonstruktyvų aiškinimąsi, Saulius labai ramiai nubrėžia ribą ir atsitraukia. Vėliau pratęsiamas konfliktas jau bus ramesnio tono ir siauresnio žodyno. Nors pradžioje Vaida buvo pikta ant Sauliaus, dabar jai teks ne tik tulžį lieti dėl vėlyvo jo grįžimo, bet ir nusiimti kepurę už netaktišką bendravimą.

Kai esame aukštoje emocijoje, jaučiamės lygiai taip pat, kaip apsvaigę nuo alkoholio: šnekame daug, nebūtinai rišliai, už išsakytus žodžius dažnai gailimės ir praėjus emociniam/alkoholiniam girtumui, dažnai su gėda prisimenam, ko prikalbėjom. Ir jei Saulius matytų, kad Vaida iš tiesų fiziškai nėra blaivi (apsvaigusi nuo alkoholio), tikrai nesiveltų su ja į jokias diskusijas. Tikriausiai paliktų ramybėje arba apžaistų ir ramiai paguldytų. Ir pokalbį pratęstų tik su jau išsiblaiviusia mylimąja. Su emocijomis lygiai taip pat. Vaidos žodynas apie paršą ir fėjas – visiškai girtas, tik šiuo atveju, girtas emociškai. Nutraukiant neblaivų pokalbį Saulius išlošia už juos abu.

Pagrįstai kyla klausimas: o ką Vaidai daryti su ta aukšta emocija? Kaip išsiblaivyti?

Vaidai reikia atrasti sau tinkamus gelbėjimosi ratus. Kai jaučiuosi tokia pikta, kad net garai iš ausų eina, aš:

  1. Turiu išeiti į lauką ir intensyviu žingsniu apeiti tris ratus aplink namą.
  2. Turiu nueiti į kitą kambarį ir pasiklausyti keturias mane raminančias dainas.
  3. Turiu kristi ant žemės ir padaryti penkiasdešimt atsilenkimų. Nes geras fizinis išsikrovimas = nebėra energijos kibti Sauliui į atlapus.

O tada lieka tik išsirinkti vieną iš variantų, pagal to meto galimybes. Ir tadam! Vaida blaivi, Saulius ramus ir jokio papildomo taško į krizės krepšelį. Tik dar vienas išsiaiškintas konfliktas, po kurio išeiname dar stipresni ir artimesni.

Išvada: laiku sustabdyti nekonstruktyvūs ginčai ir aptarta konfliktavimo forma, sumažina riziką patekti į santykių krizės pinkles.

TOP trys mitai apie santykių krizę

Mitas nr.1: viskas turi vykti natūraliai. Jeigu poroje reikia dirbti, vadinasi ne tą žmogų išsirinkai

Būtų naivu tikėtis, kad užaugę skirtingose aplinkose, turėdami skirtingas vaikystes ir auklėjimus, partneriai besąlygiškai sutars. Toje pačioje šeimoje augantys broliai ir seserys nevisada sutaria, tad sutarti iš skirtingų šeimų – misija verta darbo. Mūsų kartos žmonės neturėjo psichologijos pamokų mokyklose, tad visiškai suprantama, kad nelabai žinome, ką daryti susipykus, kaip elgtis, kai pajauti didelį norą smogti ar ką daryti, kai norisi pabūti vienam, nors kaip ir esi pažadėjęs ir varge, ir džiaugsme neatsitraukti nei per žingsnį.

O gal penki žingsniai iki kito kambario tam, kad pabūčiau su savo, o ne partnerio garsiai reiškiamomis mintimis, visai į gera mūsų porai?

Kai žmonės klausia apie svarbiausią savybę renkantis kitą žmogų, bedame pirštu į lankstumą. Mes galime sutarti su bet kuo, jei norėsime tartis ir girdėti. Mes galime nušlifuoti visus aštrius kampus, jei vienas dėl kito norėsime stengtis ir labai įdėmiai klausysimės. Kai norėsime duoti, užuot gavę. Ir tada gausime, nors prioritetinis planas buvo ne apie mane. Tada bus vienas apie kitą, ne abu apie save. Nes galvoti, kur statyti koją, kad mūsų tango būtų sinchroniškas yra daug maloniau nei tyliai blizginti ginklus, nes maža kas – o jei karas?

Jei konfliktų metu ne stengsimės kiekvienas išsakyti, bet kiekvienas išklausyti, labiau suprasime vieni kitus. Kai vietoje atsakymo “pažiūrėk į save”, pateiksime klausimą “kodėl taip manai apie mane?” – rezultate gausime pokalbį su tylos pauzėmis, o ne patrankų lauką su aidinčiais šūviais.

– Vaida, tu per daug lepini vaiką.

– O ką tu pats? Kaip buvo vakar su lego? Susitarėm, kad nepirksim be progos ir su kuo rankose parsivyniojot namo? Aš kelis kartus nusileidau ir surinkau žaislus už jį, ir čia jau tragedija, o kad tu pats taisyklių nesilaikai, tai čia tau nieko? Tau čia normaliai viskas?

Arba.

– Vaida, tu per daug lepini vaiką.

– Tikrai? Taip manai? Iš ko?

– Manau jis pats turėtų rinkti žaislus nuo žemės. Ir tu pati vakarais jau pavargus, geriau pailsėk ir palik man, aš su juo susitarsiu.

Kuo daugiau girdim, tuo daugiau suprantam. Kuo daugiau kalbam, tuo daugiau… prisikalbam.

Mitas nr.2 :. stiprių santykių paslaptis – besąlygiškas atvirumas.

“Mes viską vienas apie kitą žinom, neturim jokių paslapčių. Aš žinau, kada jis kur būna, žinau, kada grįžta, žinau jo bendradarbių vardus ir žinau, ką jo mama vakar pietums jo tėčiui gamino. Mes labai atviri ir artimi”, – besididžiuodama pasakoja Viliaus žmona.

Atvirumas gerai, bet tuščia ar perdėta informacija vargina. Žmogus mezga įvairiausius santykius ir jie visi turi skirtingas funkcijas.

Poros santykiai atlieka romantinį vaidmenį, draugų santykiai – neįpareigojantį draugišką vaidmenį, kiti santykiai – pagal poreikį, kitokio formato vaidmenis. Ir jie visi svarbūs tuo, kad su kiekvienu žmogumi skirtingai duodi ir skirtingai išsipildai. Kai bandome į partnerį sudėti visas funkcijas ir iš jo tikimės atgal to paties, santykiai ima labiau priminti mainus ir poreikių tenkinimą, o ne mėgavimąsi ir atsipalaidavimą. Besąlyginias atvirumas apie seksą, maistą ir namus gali būti labai įdomiai aptariami su partneriu, bet depiliacijos skausmai ir kiti niuansai – geriau palikti tai mergaitiškiems plepalams su drauge. Apie kai kuriuos dalykus užtenka žinoti faktus, o detalės – gali gadinti smagų jausmą. Juk daug labiau jaudina trumpas žinojimas, kad šiandien ji su naujais raudonais, nėriniuotais apatiniais, nei visa istorija, kaip ji skubėjo, pirko ir po penkto prakaito eilėje stovėjo.

Mitas nr.3: meilė trunka tris metus.

Meilė trunka tol, kol į ją dedame pastangas. Rožinių akinių etapas, kuomet dopaminas valdo smegenis ir viskas partnerio elgesyje ir kalboje kvepia gėlytėmis, trunka maždaug pusmetį. Tuomet dopaminas grįžta į senąsias normas ir mes imame adekvačiau vienas kitą matyti. Ir labai gerai, kad grįžta, nes jei taip kokius penkerius metus, kaip pirmąjį pusmetį – tai ir darbai baigtųsi (nes nelabai tą laiką dirbosi) ir posakis “meile sotus nebūsi” būtų greit patikrintas ir įvertintas, kaip realistiškas. Visur reikalingas balansas.

Einant laikui meilės forma keičiasi. Iš aistringos ir pamestos galvos, ateina ramesnės fazės, kurios su savimi atneša visai kitas gėrybes. Ir niekas nesibaigia, tik pereinam į kitus lygius: besąlygišką aistrą keičia rūpestis ir pagarba, norą vaikščioti pasistiebus pačiam, keičia noras padėti pasistiebti partneriui. Ir pasiekiam lygį, kai išmokę rūpintis ir savimi, ir kitu, ateina laikas prie to naujai prijungti aistrą. Ir taip kuo toliau keliauju, tuo daugiau santykio kompetencijos turiu. Ir kaip tada, tokiam kompetentingam papulti į krizę?

Rodyti daugiau

 

Nes santykių krizė yra prastai lankytų pamokų pasekmė, kai kartais į pamokas nenueidavom, kartais pabėgdavom, o kartais su suolo draugu daugiau kikendavom, nei klausydavomės kalbančio. Bet mes visada galime imtis pataisų ir kartoti iš naujo. Kol ir pamoką išgirsiu, ir uždavinius suprasiu.

Straipsnio autorė: psichoterapeutė Karolina Gurskienė