Santuoka – socialinė ir dažniausiai (nors šiais laikais vis rečiau) religinė dviejų asmenų sąjunga, kurios reikšmė bėgant laikui vis keičiasi. Anksčiau niekas nebūtų galėjęs pagalvoti, kad žmonėms gyventi kartu ar netgi auginti vaikus nesusituokus bus visiškai įprastas dalykas, o moterų pagrindinis gyvenimo tikslas nebus susirasti vyrą ir ištekėti.

Šiandien tokios praktikos jau nebestebina, bet tuomet kyla klausimas – ar santuoka šiais laikais dar turi kokį nors rimtą pagrindą be gražios tradicijos, kuria žmonės save visuomenei viešai pristato kaip šeimą ir pasižada džiaugsmais ir vargais dalintis tol, kol mirtis juo išskirs? Beje, pažadas „amžinai“, ne taip jau ir dažnai išsipildantis – Lietuvoje išsiskiria beveik kas antra pora. Stebint tokias tendencijas gali pasirodyti, kad vyro ir žmonos statusas vis dėlto didesnės meilės porai neatneša.

Santuokos istorija

Žiūrint atgal matyti, kad santuokos institucija yra be galo sena. Portalas The Week rašo, kad pirmuosius ženklus apie santuokas įvairiuose šaltiniuose buvo galima fiksuoti šiek tiek daugiau nei prieš 4000 metų. Mesopotamijoje, maždaug 2350 metų pr. Kr., jau fiksuota, kad žmonės rengia ceremonijas, sujungiančias moterį ir vyrą. Vėliau santuoka smarkiai evoliucionavo, ši institucija paplito Senovės Graikijoje, Romoje, bet tuo metu dar mažai ką bendro turėjo su religija ar juo labiau meile.

Pirminis santuokos tikslas buvo užtikrinti, kad vyro vaikai bus teisėti biologiniai jo palikuoniai ir paveldėtojai, o moteris, paprastai tariant, tapdavo vyro nuosavybe, tad apie jokią amžiną meilę dar niekas nemąstė. Senovės Graikijoje moters tėvas per sužadėtuvių ceremoniją paskelbdavo, kad „pažada“ savo dukrą tam, kad ji pagimdytų jam palikuonius. Jei moterims vaikų susilaukti nepavykdavo, vyrais jas galėdavo „atiduoti“ atgal ir vesti kitas moteris.

Religija santuokos institucijoje svarbų vaidmenį ėmė vaidinti tik tada, kai Romos katalikų bažnyčia tapo galinga jėga Europoje. Aštuntame amžiuje santuoka buvo plačiai pradėta laikyti vienu iš sakramentų katalikiškoje bendruomenėje. Bažnyčios palaiminimas vyrus įpareigojo pagarbiau elgtis su žmonomis, buvo draudžiama skirtis, o krikščioniškasis mokymas, santuokos metu du kūnus sujungdamas į vieną, taip pat darė ir daugiau spaudimo būti ištikimiems.

Santuoka

Kada santuokoje atsirado meilė?

Jau aišku, kad labai ilgą laiką santuoka tarp dviejų asmenų buvo sudaroma grynai iš praktinių priežasčių, o moters norai apskritai nebuvo paisomi, tačiau kada atsirado baltos suknelės, romantika, meilė ir pažadai gyventi „ilgai ir laimingai“?

Istorikė Stephanie Coontz savo esė The Radical Idea of Marrying for Love rašo apie tai, kad tik šiuolaikinėje Vakarų kultūroje mes meilę, jausmus, aistrą pradėjome statyti į pirmą planą. Vyras su žmona turi būti geriausiais draugais, kalbėtis apie savo intymiausias paslaptis ir jausmus, jie turėtų vienas kitam jausti stiprią aistrą, bet taip pat kalbėtis ir apie problemas, būti ištikimais vienas kitam. Žiūrint istoriškai, tokios daugybės vilčių išsipildymas, kurį šiandien į santuoką atsineša mylimieji, yra retas.

Moterų emancipacija pakeitė santuoką

Jeigu anksčiau moterys po santuokos kaip objektai keliaudavo iš savo šeimos į savo vyrų rankas, tai po lemtingų 1920 metų, kai JAV joms buvo suteikta teisė balsuoti (beje, Lietuvoje tai įvyko dar anksčiau – 1918 metais), viskas pasikeitė. Santuoką sudarė ne vyras ir jam pavaldi moteris, bet du lygiaverčiai asmenys. Turbūt tą laikotarpį ir būtų galima laikyti idėjos, kad santuoka yra privatus dviejų žmonių santykis, pradžia. Vyrui nebepriklausė moters seksualumas, buvo panaikinti draudimai vartoti kontracepciją.

Santuoka

Tradicinė balta suknelė

Portale Daily Jstor rašoma, kad balta suknelė, be kurios šiandieninių vestuvių jau neįsivaizduojame, „į madą“ atėjo tik 19 amžiuje, kai karalienė Viktorija ištekėjo už princo Alberto 1840 metais. Prieš tai nuotakos dėvėdavo ne tik baltas, bet ir mėlynas, aukso spalvos ar kitų spalvų sukneles. Iki 19 amžiaus vidurio nei viena nuotaka nesitikėdavo, kad savo vestuvinę suknelę dėvės tik vieną kartą gyvenime. Net ir patiems turtingiausiems žmonėms tai atrodydavo absurdiška. Karalienė Viktorija savo suknelę taip pat po vestuvių vilkėjo ne vieną kartą.

Ne karališkos kilmės moterys, kurios specialiai vestuvėms siūdavosi sukneles, vėliau dažniausiai jas panaudodavo kaip pačius gražiausius šventinius, sekmadienius rūbus, o pati įprasčiausia praktika būdavo ne siūtis suknelę specialiai vestuvių progai, o išsirinkti pačią prabangiausią suknelę iš jau turimų. Visa tai pasikeitė po pramonės perversmo, patobulėjus technologijoms, atsiradus mados žurnalams.

Santuoka

Civilinė ir bažnytinė santuoka

Jeigu anksčiau santuoka buvo įsivaizduojama tik bažnyčioje, prisiekiant savo meilę prieš Dievą ir kunigą, tai šiandien vis daugiau žmonių renkasi civilinės santuokos formą vien todėl, kad nėra religingi ir tai prieštarauja jų įsitikinimams. Kitas aspektas, kurį reikėtų turėti omenyje renkantis, kokios santuokos norite – vieta. Bažnytinės santuokos ceremonija vyksta bažnyčioje, o civilinę santuoką galima rengti ne tik civilinės metrikacijos biure, o bet kurioje vietoje, kuri jums atrodo tinkama.

Tikinčioms poroms įžadų pasakymas bažnyčioje, priešais altorių, tikrai tampa pačia svarbiausia visos šventės akimirka ir turi didesnę reikšmę nei dėl grožio bažnyčioje nusprendusioms susituokti poroms. Jeigu nesate tikintys, galbūt vertėtų apsvarstyti ir civilinės santuokos formą.

Vestuvinių idėjų portalas Wedinspire aprašo, ko reikėtų tikėtis iš bažnytinės ir civilinės santuokos ceremonijų:

Norint susituokti katalikų bažnyčioje, abu poros nariai turi būti krikščionys, o bent vienas iš jų – katalikas. Taip pat reikia praeiti sužadėtinių kursus. Bažnytinių vestuvių ceremonija yra labai oficiali, ji apima Biblijos skaitymą, giesmes, maldas ir gali trukti iki valandos. Bažnytinės santuokos sakramentą galima priimti tik vieną kartą, nebent skyrybų atveju Bažnyčia patvirtina, kad laikytis sakramento įsipareigojimų trukdė tam tikros priežastys ir sakramentas po ilgų tyrimų panaikinamas.

Civilinės santuokos ceremonija yra lankstesnė daugeliu atžvilgių – nereikia lankyti daug laiko reikalaujančių sužadėtinių kursų, ceremonijos vieta dažniausiai būna miesto rotušė arba civilinės metrikacijos biuras, tačiau galima pasirinkti ir kitą jums patinkančią vietą. Civilinė ceremonija iš esmės yra nereliginė, teisiškai privaloma dalis, norint porai įgyti oficialų šeimos statusą.

Kita šiandien vis labiau populiarėjanti nereliginė ceremonija – humanistinė santuoka. Žinoma, pora turi susituokti ir teisiškai įtvirtintu būdu metrikacijos skyriuje, tačiau pasirinkus humanistinę ceremoniją tai lieka tik formalumas. Humanistinės ceremonijos išskirtinumas – įžadų suasmeninimas, visiškas prisitaikymas prie jaunavedžių norų. Nėra jokios išankstinio scenarijaus, kurio reikėtų laikytis, ceremonija taip pat gali vykti bet kurioje vietoje, jas veda kvalifikuoti ceremonimeistrai.

santuoka

Kodėl santuokos išyra?

Visi žmonės, kurdami šeimą tikisi gražios ir laimingos pabaigos, tačiau pasaulio statistika ir, tikriausiai, daugelio iš mūsų artimos aplinkos patirtys rodo, kad itin dažnai viskas baigiasi ne taip jau ir gražiai. Huff Post pateikia 10 priežasčių, kodėl žmonės nusprendžia pasukti skirtingais keliais:

  • Susituokiama ne iš meilės;
  • Metams bėgant žmonės praranda savo individualią asmenybę;
  • Pasiklystama vaidmenyse (ypač, gimus vaikams, pamirštama, kad pirmiausiai esate vyras ir žmona);
  • Nesutampa ateities ir laimės įsivaizdavimas;
  • Dingsta intymumas;
  • Nepateisinti lūkesčiai;
  • Finansai;
  • Fizinio kontakto trūkumas;
  • Skirtingi pomėgiai ir prioritetai;
  • Nepavyksta spręsti konfliktų.

44.95 €
Seksualūs naktinukai Alluria
(3)
29.95 €
Suknelė Kerėtoja
(1)
25.00 €
Naktinukai Lovlea
(1)
35.45 €
49.95 €
Naktinukai Angelas
(1)
31.95 €
47.95 €
3-jų dalių rinkinys Paslaptingoji
(2)
59.95 €
35.95 €
Naktinukai Babydoll
(1)
40.95 €
Rodyti daugiau

Prasmingi žodžiai apie santuoką

Nors skyrybų statistika gali išgąsdinti, tikra meilė ir laiminga santuoka egzistuoja, tai gali patvirtinti poros, kartu nugyvenusios jau ne vieną dešimtmetį. Ilgametės poros portalui People atskleidė patarimus, kaip išlaikyti santykius ir meilę.

„Užsiimkite veiklomis ir dalykais, kurie jus domina ir džiugina. Nesitikėkite, kad partneris visada jus pradžiugins. Kai bręstame ir keičiamės, taip pat keičiasi ir mūsų poreikiai. Būkite pasirengę augti ir prisitaikyti prie savo partnerio. Kiekviena pora pykstasi, bet kai ginčijatės, visada susikoncentruokite tik į tą dalyką. Taip pat visada skirkite laiko pasimatymams“ (Treisė ir Čarlzas, susituokę 26 metus).

„Komunikacija yra svarbiausias dalykas. Negalite tikėtis, kad partneris žino, kaip jūs jaučiatės ir ko norite, jei jam to nepasakėte. Nors ir esate pora, taip pat esate ir du individai su savo norais ir poreikiais. Žinoma, visi norėtume, kad partneris imtųsi iniciatyvos ir veiksmų neprašomas, tačiau tai gali nuvesti į nesusipratimus. Žmonės bėgant metams keičiasi, bet meilė, kuri jus suvedė kartu, turi būti tas ryšys, laikantis jus kartu“ (Mišelė ir Džonas, susituokę 39 metus).

„Santuoką stipria daro pagarba vienas kitam ir panašių pagrindinių vertybių laikymasis. Taip pat ir veiklų, kurios jus džiugina, atradimas“ (Debra ir Deividas, susituokę 41 metus).

„Norėdami būti geru sutuoktiniu ar sutuoktine, stenkitės, kad jūsų atmintis būtų prasta, o humoro jausmas stiprus. Svarbiausia – susilaikyti nuo priekaištų ir kartėlio“ (Gerald ir Annemarie, susituokę 52 metus).

ilgametė santuoka

„Klausykitės vienas kito. Neikite miegoti susipykę. Bendradarbiaukite rūpindamiesi šeimos reikalais. Išmokite pasakyti, kad dėl kažko klydote. Suteikite santykiams kuo daugiau meilės nepaisydami nieko. Mano tėtis sakydavo, kad reikia kiekvieną rytą atsikėlus atsiprašyti, kad užtektų visai likusiai dienai“ (Lois ir Mike, susituokę 60 metų).

Ką sako ekspertai?

„Dviejų žmonių susitarimas gerbti ir mylėti vienas kitą yra labai kilnus ir jautrus reiškinys. Jei šis susitarimas išreiškiamas garsiai ir įforminamas dokumentaliai – tai vadiname santuoka, kurią įsivaizduojame, kaip būvimą kartu neginčijamai iki gyvenimo pabaigos. Nors nutinka visaip ir santuokos kartais būna nutraukiamos, tą akimirką ir tą dieną partneriai, paprastai, tiki savo bendrystės tikrumu ir būna užtikrinti noru kartu žengti koja kojan „kol mirtis juos išskirs“.

Eidamas savo raidos etapais žmogus nuolat keičiasi. Keičiasi jo mąstymas ir elgesys, nes vis daugiau prisideda patyrimo ir suvokimo. Žmogus, esantis santuokoje, prie viso to, kad nuolat keičiasi pats, kartu su savimi nešasi ir sutuoktinio kaitą bei derinimąsi tarpusavyje. Ir jei keičiuosi, vis keičiasi santuokinio gyvenimo forma ir keičiasi mano partneris, pagrįstai kyla klausimas, kaip čia tarp tiek kaitos išlikti stabiliam ir pasikeitusiam į gera?

Viskas, su kuo mes nedirbame, ūmėja. Jei aš esu labai drovi ir nieko su tuo nedarau, po 10 metų kukliai sėdėsiu kambario kamputy ir krapštydama sijono kraštą jau jausiuos mezganti ryšį su žmonėmis. Jei esu agresyvi ir nieko su tuo nedarau, po 10 metų didesnio konflikto metu galiu lengvai žiebti partneriui per ausį, nes biški susinervinau. Jei aš esu labai taupi, po 10 metų nepirksiu grietinės, kol jai nebus akcija, nes nors ir nedidelė kapeika, bet vis į namus, o ne iš namų. Su santuoka ne kitaip. Jei mano santuokoje dabar yra dalykų, kurie kliūna ausiai ir širdžiai, jei mes nedirbsime su tuo – viskas tik ūmės.

Pagrindiniai santuokos principai:

Pasimatykime!

Pradžioje partneriai skuba kuo greičiau grįžti vienas pas kitą ir kartu praleisti kuo daugiau laiko. Darbai ir kiti reikalai tampa antraeiliais dalykais, kuriuos norisi atlikti kuo greičiau. Tačiau eina laikas ir ilgesnį laiką santuokoje būnantys žmonės dažnai pastebi, kad… namo nebe taip ir skuba. Ir dažniausiai tai ne apie tai, kad su partneriu kažkas ne taip. Dažniausiai tai apie tai, kad kartu veikiamos veiklos tapo rutiniškos ir nuobodokos. Jei taip, kaip santykių pradžioje, pasistengtumėme ir toliau organizuoti vienas kitam netikėtas kavas ir pasimatymus, jei ir toliau kartas nuo karto palepintumėme netikėtomis dovanėlėmis jo švarko kišenėje ar nustebintumėme į mylimosios darbo knygą įrašę laiką kartu, nurodydami tik susitikimo vietą, būtų kitoks laikas, ar ne? Pasimatysime be išimties, nes esame šeima. O pasimatysime kaip – išeičių ir išimčių gali būti visa galybė.

Pasimylėkime!

Jei priminimas apie seniai turėtą seksą, tampa vieninteliu koziriu priversti sutuoktinį nuogam atsigulti šalia, vadinasi, jau prastos kortos rankose liko. Žadinti aistrą galime tik žadindami. Savaime  mieganti meška veržliu tigru netaps. Pasikalbėti su partneriu, kas jį jaudina ir kas jam patinka pavyksta ne visiems. Nebuvome jaunystėje mokomi, kad apie tai kalbėtis yra sveika, reikalinga ir priimtina. Priešingai, tai buvo tabu tema apie kurią kalbėtis buvo laikoma nepadoru. Todėl šiandien mums reikia ne tik suprasti ir priimti, kad pokalbiai apie seksualinį gyvenimą yra normalus reiškinys, bet dar ir atrasti žodžius, kurie būtų patogūs vartoti. Kalbėtis komfortiškai ir ramiai apie seksualinius norus yra finišo tiesioji, o iki tol, poroms padeda kortų žaidimai su klausimais, vaizdinių medžiagų vienas kitam pateikimai, kur panašios scenos primena taip, kaip patiktų ir man, laiškai, kuriuose išlieka galimybė nežiūrėti partneriui į akis ir vis tiek perduoti informaciją. Ir taip palengva apšilus kojas, atsiranda puikus sinchroniškas šokis. O kai kalbame apie seksą, tai ir turime jo kokybę. O jei jau ir mylėtis, ir kalbėtis aukštame lygyje gebame – tai ir santuoka džiaugiamės.

Pasikalbėkime!

Komunikacijos tiltai kartais sugriūna. Kai tarpusavio supratimas atrodė toks stiprus prieš 10 metų, šiandien jis gali atrodyti silpnas, kaip sutrunijęs močiutės laikų siūlas. Ir mes klystame bandydami surišti tai, kas jau, kaip senos paklodės – vos patrauksi už krašto ir per vidurį iširs. Kalbėkimes kitaip, kalbėkimes kitur, kalbėkimes patirdami įspūdžius, o ne ant tos pačios seniai išsėdėtos sofos su tomis pačiomis kūno pozicijomis ir su iš anksto žinomomis užimamomis vietomis.

„Kai aiškinomės paskutinį konfliktą supratau, kad viską darom taip pat, kaip per praeitą barnį ir kaip per visus barnius, kurie yra buvę. Aš vėl sėdžiu ant sofos susinėrusi kojas ir nusisukusi į langą, o jis trypia ta pačia įstrižaine nuo dujinės iki vonios kampo ir atgal. Net juoktis balsu pradėjau. Sakau: „Dariau, pastebi? Kaip visada?“. Darius nusijuokė ir, rodės, net įtampa išsisklaidė. Susitarėm stotis ir eiti pasiaiškinti pasivaikščiodami. Buvo kitaip. Aplink ošė vėjas, čiulbėjo paukščiai ir mes kaip niekada buvome įsigilinę vienas į kitą. Nuo to karto nusprendėme konfliktus aiškintis už namų ribų. Kai aplink nesi vienas, tiek daug sau neleidi ir kažkaip tame pyktyje būti taip ilgai nesinori“.

Savaime indai nesusiplauna, savaime mašinos nesusitvarko, savaime nesusitvarko ir santykiai. Kur noriu tvarkyti, reikia įdėti rankas. Jei plaunant indus ima skaudėti rankas, nusiperku prištines. Ir rankos sveikos, ir indai švarūs. Jei konfliktuojant dažniausiai nueinam į dar didesnį konfliktą ir imame kelti vienas ant kito balsą, pakeista erdvė padės to išvengti. Jei konfliktuojant nepavyksta išsiaiškinti, galbūt reikėtų keisti aiškinimosi formą? Kaip išsaugoti rankas ir vis tiek išplauti indus išeičių yra. Reikia nepavargti apie tai vis pamąstyti, teisingai?

Santuoka yra menas. Menas, kurį suprasti ir vertinti reikia išmokti. O jei su mokslais buvo prastai – viskas gerai! Perku papildomas pratybas ir per vasarą vejuosi! Ir nuo rudens – vėl santuokos pirmūnas!”

Komentavo psichologė Karolina Gurskienė