Valentino diena iškilmingai minėjama visame pasaulyje, o likus kelioms savaitėms ar dienoms iki šventės, parduotuvės įgauna šventinį įvaizdį. Ypač pasipuošia valentino dienos dovanas ir atvirukus padavinėjančios parduotuvės. Jos pasipuošia Valentino dienos simboliais: rožėmis, širdelėmis, kupidonais ir meilės paukščiais. Agresyvios atvirukų ir dovanų rinkodaros kampanijos sukuria triukšmingą šventę. Vasario 14d. atmosferą persmelkia meilės dvasia. Tą dieną susikibusias rankomis ir meilę vienas kitam reiškiančias poras matysite parkuose, restoranuose, prekybos centruose.


Šv. Valentino dienos istorija

Valentino dienos, populiarios meilės ir romantikos šventės, pėdsakai kyla iš senovės Romos, o ne buvo sukurti atvirukus pardavinėjančių kompanijų, kaip kai kurie žmonės mano. Su šia švente yra siejamos įvairios legendos ir įsitikinimai, kaip ir tas, kad šią dieną paukščiai pradeda poruotis. Valentino dienos šventės populiarumas kyla bendrai iš visų šių legendų, tikėjimų ir, žinoma, noro šlovinti neprilygstamą meilės jausmą.


Istorikai Valentino dienos kilmę atseka iš senovės Romos imperijos. Sakoma, kad senovės Romoje žmonės vasario 14d. pagerbdavo Juno – romėnų dievų ir deivių karalienę. Romėna Juno laikė kaip moterų ir santuokos deivę. Kitą dieną, vasario 15, prasidėdavo vaisingumo šventė, vadinama Lupercalia. Lupercalia buvo švenčiama siekiant pagerbti dievus Romos žemės ūkio dievus – Lupercus ir Faunus. 


Įdomus Lupercalia šventės paprotys buvo suburti jaunus berniukus ir mergaites, kurie kitaip buvo griežtai atskirti. Festivalio išvakarėse jaunų Romos mergaičių vardai buvo surašomi ant popieriaus skiautelių ir patalpinami į indą. Kiekvienas jaunas vyras iš indo ištraukdavo mergaitės vardą, su kuria iki šventės pabaigos buvo suporuojamas. Kartais suporavimas tęsdavosi metus, iki kitų metų šventės. Neretai poros įsimylėdavo ir vėliau susituokdavo. Paprotys truko ilgą laiką, kol žmonės suprato, kad paprotys yra nekrikščioniškas, ir kad partneriai turėtų būti pasirenkami naudojant regą, o ne pasikliaujant sėkme.


Švento Valentino dienos iššūkis

Jaunų berniukų ir mergaičių poravimas Valentino dieną sukūrė šios šventės šiandieninę nuotaiką. Bet iš tikrųjų taip įvyko dėl drąsaus kunigo Šv. Valentino, pastangų, dėl kurių ši šventė gavo jo vardą ir aiškesnę prasmę. Pasakojama, kad imperatoriaus Klaudijaus II valdymo metu Roma dalyvavo keliose kruvinose ir nepopuliariose kampanijose. Klaudijui sunkiai sekėsi rasti karių ir jis jautė, kad vyrų nenoro prisijungti prie kariuomenės priežastis buvo jų nenoras palikti savo žmonas ir šeimas. Dėl to Klaudijus atšaukė visas santuokas ir įsipareigojimus. Romantiškos širdies kunigas, Valentinas, nepabūgo nepagrįsto ir beširdiško Klaudijaus įsakymo. Kartu su Šv. Mariumi jis slapta tuokdavo poras. Kai imperatorius išsiaiškino šį nepaklusnumo atvejį, Valentinas buvo sumuštas ir apie 270 m. po Kr., vasario 14 dieną, nužudytas. Po mirties Valentinas buvo pavadintas šventuoju.


Pagal kitą legendą Valentinas buvo nužudytas todėl, kad bandė padėti krikščionims pabėgti iš Romos kalėjimo, kuriame šie buvo kankinami ir mušami. Dar viena populiari legenda teigia, kad kalėjime Valentinas įsimylėjo kalėjimo prižiūrėtojo dukterį, kuri lankė jį įkalinimo metu. Prieš mirtį Valentinas parašė atsisveikinimo laišką savo mylimajai ir pasirašė „nuo tavo Valentino“. Ši forma tapo gana populiari tarp įsimylėjusių ir vis dar yra madinga.


Viduramžiais Anglijoje ir Prancūzijoje Valentinas įgavo didvyriško ir romantiško veikėjo įvaizdį. Vėliau, kai Romoje išplito krikščionybė, kunigai perkėlė Lupercalia iš vasario 15 į vasario 14. Maždaug 498 po Kr., popiežius Gelasius kankinio Valentino garbei vasario 14 dieną pavadino jo vardu, o pagonišką šventę panaikino.