Seksualinio darbo industriją (angl. sex work industry) dažniausiai siejame su striptizu, prostitucija, o pastaraisiais metais itin išpopuliarėjo ir online veiklos, pavyzdžiui, turinio kūrimas „Only Fans“ platformoje. Vis dėlto pasaulis yra platus, o žmonių norai ir fetišai gali vesti į tolimiausius sąmonės ir fantazijų kampelius.
Vienas draugas neseniai pasakojo apie juokais internetinės bendruomenės sukurtas „interneto taisykles“, viena iš jų skamba maždaug taip: „Jei kažkas egzistuoja, apie tai jau yra sukurta pornografija“. Kai pradėjau skaityti apie Japonijos seksualinio darbo industriją, pagalvojau, kad panašią taisyklę būtų galima pritaikyti ir šiai šaliai – „jei turi seksualinių fantazijų, greičiausiai jas galėsi įgyvendinti kokiame nors Japonijos suaugusiųjų klube“.
Kai kurios seksualinio darbo industrijos kryptys tikrai gali pasirodyti keistos ir ne visai suprantamos. Kuo toliau apsidairysime nuo kultūros, kurioje užaugome, tuo neįprasčiau viskas pasirodys. Pavyzdžiui, intymių paslaugų industrija minėtoje šalyje.
Keistas prostitucijos apibrėžimas
Sekso paslaugos moderniojoje Japonijoje buvo kriminalizuotos 1956 metais, prostitucijos prevencijos įstatymui uždraudus lytiškai santykiauti už piniginį atlygį. Visgi draudimas turėjo daug spragų – teisiškai nelegali tapo tik vaginalinė sueitis su nepažįstamuoju už pinigus. Spragomis buvo pasinaudota ir šalyje atsirado daugybė vakariečių akims ir ausims keistai skambančių paslaugų, tačiau kol į tai nėra įtraukta penetracija, tol tai nelaikoma prostitucija.
Žinoma, niekas neskuba tiesiogiai jų įvardinti. Kaip ir visas likę pasaulis, japonai, kalbėdami apie seksualumą ir seksą, mėgsta naudoti eufemizmus – žodžius ar žodžių junginius, kurie etikos, moralės ir dar nežinia kokiais sumetimais naudojami vietoje tų nepadoriųjų ar „blogųjų“ žodžių.
Įdomu tai, kad įvairias paslaugas teikiančių vietų pavadinimai dažniausiai būna susiję su sveikatingumu. Pavyzdžiui, rožiniai salonai (angl. pink salons), mados sveikatos klubai (angl. fashion health clubs), muilo vietos (angl. soaplands) ir pan. Matyt, kad sveikatos tokios vietos tikrai neatima.
Rožiniai salonai
Šie salonai geriausiai žinomi dėl oralinio sekso paslaugų. Juose siūlomas maistas, gėrimai, nėra dušų ar privačių kambarių, todėl niekaip nepažeidžiami Japonijos įstatymai. Patalpos dažniausiai atrodo kaip barai, o klientus vienus nuo kitų skiria pertvaros, tad privatumo ar ilgesnio bendravimo su ten dirbančiomis moterimis galima nesitikėti. Atvirkščiai – internete rašoma, kad dažnai viską, kas vyksta už kitų pertvarų, galima puikiai girdėti.
Nors tarp japonų vyrų tokios vietos yra gana populiarios, užsieniečiai taip paprastai ten patekti negali. Ypač, jei nekalba japoniškai. Pirmiausia, turistai iš užsienio japonams asocijuojasi su didesne lytiškai plintančių ligų rizika. Antra, baiminamasi, kad ne visi jie žino (arba apsimeta, kad nežino), kaip veikia tokių paslaugų sistema Japonijoje (negalima penetracija ir t.t.).
Nesugebant sklandžiai komunikuoti, nesusipratimų ir teisinių pažeidimų rizika taip pat didėja. Žinoma, šiais laikais rinka jau šiek tiek pasikeitusi ir egzistuoja vietos, kuriose durų turistams niekas neužtrenkia.
Rodyti daugiau
Maudynės voniose
Į lietuvių kalbą išversti pavadinimą „soapland“ gana sudėtinga (jis susideda iš dviejų angliškų žodžių „soap“ (muilas) ir „land“ (žemė)), bet tokios paslaugos Japonijoje atsirado būtent su prostitucijos draudimo įstatymu šeštajame dešimtmetyje, o jų sumanytojai vaikšto itin plonu teisiniu siūlu. Iš pradžių šios vietos buvo vadinamos „turkiška pirtimi“, bet vėliau įgavo „soapland“ pavadinimą.
Nors seksas už pinigus su nepažįstamuoju Japonijoje draudžiamas ir vieša paslaptis, kad tokios paslaugos „muilinėse“ teikiamos, jų savininkai veiklos legalumą grindžia deklaruodami, kad viskas apsiriboja tik maudymusi vonioje.
Klientai moka už įėjimą į salonus ir maudynes, o atskiras mokestis taikomas norint papildomų paslaugų. Pinigus už įprastas paslaugas gauna salonų savininkai, o likęs pelnas priklauso darbuotojoms. Nors pagrindiniai „muilinių“ klientai yra vyrai, egzistuoja ir keletas vietų, skirtų moterims.
Tai, kas vyksta privačiuose kambariuose, apibrėžia klientai ir „soap girls“ (liet. muilo mergaitės). Dažniausiai apsilankymas prasideda maudynėmis, kur klientas maudosi su viena arba dviem merginomis. Jos naudoja lubrikantus, putas ir savo kūnais masažuoja klientą, nenaudodamos penetracijos. Vis dėlto niekam ne paslaptis, kad dažnai apsilankymai „muilinėse“ baigiasi lytiniu aktu už papildomą mokestį.
Vaidmenų žaidimai už pinigus
„Image clubs“ (liet. įvaizdžio klubai) – dar viena populiari vieta Japonijoje, atsiradusi aštuntojo dešimtmečio pabaigoje, kurią tiksliai išversti į lietuvių kalbą nelengva. Šie klubai laikomi vienomis brangiausių suaugusių pasilinksminimo vietų šalyje – už paslaugas klientams tenka mokėti nuo kelių šimtų iki kelių tūkstančių dolerių.
Klubų konceptas išties keistas – juose dažniausiai yra keletas skirtinga tematika įrengtų kambarių, kuriuose, kartu su ten dirbančiomis moterimis, galima simuliuoti tam tikras situacijas. Klientas, susimokėjęs mokestį, gali pasirinkti, į kurį kambarį norėtų nueiti ir kokią fantaziją įgyvendinti. Specialiai įrengti ne tik kambariai, visos darbuotojos taip pat apsirengusios atitinkamais seksualiais kostiumais.
Siūlomos situacijos ir temos manęs tikrai nesužavėjo, ypač viena – manau, kad japonai puikiai išgyventų ir be galimybės fantaziją apčiupinėti moterį perpildytame metro paversti realybe, pernelyg dažnai tenka girdėti tikras istorijas apie priekabiavimą viešajame transporte.
Klubuose esančių kambarių tematika labai įvairi, bet gana nuspėjama ir banali – gydytojo kabinetas, klasė, policijos nuovada, biuras, traukinio vagonas, restoranas ir pan. Yra tekę skaityti, kad kartais klientai turi galimybę apsimesti kūdikiais – tokiu atveju jie perrengiami, o darbuotojos juos maitina, žaidžia ir dainuoja lopšines.
Lėlių klubai
Pereinant prie vis keistesnių pramogų Japonijoje, būtina paminėti ir lėlių klubus (angl. doll clubs), kurie taip pat atsirado norint apdairiai apeiti prostitucijos draudimo įstatymą. Šiuose klubuose klientai nusipirkti privatų laiką su lėle. Taip, lėle.
Pasirodo, sekso lėlės šalyje visai populiarios – jos sveria panašiai kaip ir gyvas žmogus. Klientai gali pasirinkti išvaizdą pagal individualius norus – keisti plaukus, akis, drabužius, o kartais net ir „lytinius“ organus.
Kitos keistenybės
Visas erotinį kabliuką turinčias vietas ir paslaugas Tekančios Saulės šalyje išvardinti būtų sunku. Kuo toliau į mišką – tuo daugiau medžių. Pavyzdžiui, „No-pants shabu“ (angl. be kelnių ) restoranai, kuriuose padavėjos klientus aptarnauja su trumpais sijonais, be apatinių. Kai kuriuose restoranuose grindys yra stiklinės, o už 100 eurų arbatpinigius padavėjos gali pasilenkti.
Kita maitinimo įstaigų rūšis, „Kaitzenzushi kuabakura“ – greito maisto restoranai, kuriuose galima ne tik suvalgyti sušių, bet papildomai susimokėjus liesti padavėjos, vadinamos „Yamame desu“ (liet. upėtakių dama) krūtis.
Dar viena paslauga, laikoma beveik sekso paslaugų „greituoju maistu“ – estetiniai salonai. Juose siūlomos greitos ir pigios intymios paslaugos, dažniausiai dirba užsieniečiai. Populiariausia paslauga – prostatos masažas.
Sunku vienareikšmiškai vertinti visą pramogų ir paslaugų įvairovę Japonijoje – ji ir įdomi tyrinėti, ir šiek tiek gluminanti. Bet tokie yra ir žmonės su savo fantazijomis, tad gal ir puiku, kad egzistuoja vietos, kuriose suaugęs vyras gali trumpam pabūti kūdikiu ar įgyvendinti fantaziją pasimylėti su lėle.
Visgi iškyla klausimas dėl darbuotojų saugumo – ypač turint omenyje faktą, kad nors prostitucija draudžiama, randama daug būdų, kaip tai apeiti. Jei teoriškai vieta, kurioje teikiamos vienokios ar kitokios paslaugos, nesulaukia policijos dėmesio dėl tariamo veiklos skaidrumo, ten atsiranda daug didesnė prievartos tikimybė. Vienintelis kelias į seksualinio išnaudojimo rizikos mažinimą – prostitucijos dekriminalizavimas, kuris leistų darbuotojoms, be baimės būti nubaustoms, kreiptis pagalbos patiriant prievartą.
Straipsnio autorė: @paleistuves
„Rašydama ir kurdama tekstus galiu kalbėti apie tai, kuo gyvenu, ką matau aplink, ir tai, kas rūpi. Didelę dalį mano domėjimosi lauko užima žmogaus seksualumas ir santykiai, lytiškumas ir lyčių stereotipai, kurie dar vis tokie gajūs mūsų visuomenėje. Būtent todėl ir noriu apie tai kalbėti be jokių išankstinių nuostatų ir baimių. Taip pat rašau „Instagram“ paskyroje „Paleistuvės“, kuri atsirado iš noro papasakoti apie „sex work“ industriją ir patirtį dirbant striptizo šokėja.“
